V tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje Suomijoje pasirodė gintaras. Jis buvo susijęs su tipiška šukinės keramikos kultūra (apie 4100–3500 m. pr. Kr.). Šių ankstyvųjų gintaro radinių paprastai aptinkama kapuose, kuriuose yra ochros ir dažniausiai gausių titnago įkapių. Tokios egzotiškos įkapės tam tikruose palaidojimuose rodo buvus transegalitarinę tradiciją.
Tikėtina, kad iki ketvirtojo tūkstantmečio prieš Kristų vidurio įvyko Suomijos šukinės keramikos kultūros visuomenės regionalizacija. Tai matyti iš regioninių keramikos skirtumų. Šiaurės Ostrobotnijos vietiniai gyventojai pradėjo naudoti šukinę keramiką, kuri panaši į Kierikki ir Pöljä keramiką su asbesto priemaišomis (atitinkamai apie 3600–3000 m. pr. Kr. ir apie 3000–2000 m. pr. Kr.). Atrodo, kad jie tęsė savo transegalitarinę tradiciją ir davė pradžią daugumai naujų kultūros reiškinių. Tai matyti iš socialinio kompleksiškumo didėjimo III ir IV tūkstantmetyje prieš Kristų. Šiai raidai būdingi tokie požymiai: 1) egzotiškų daiktų iš įvairių, tolimų vietų atsiradimas; 2) pusiau žeminio tipo pastatai, įrengti kaip kaimeliai, kurių dažnai aptinkama prie upių žiočių; 3) tradicijų krauti akmenų krūsnis atsiradimas ir 4) didelių akmeninių aptvarų, megastruktūrų, paprastai žinomų kaip jättekyrkor (milžiniška bažnyčia), statyba.
Per pastaruosius 15 metų buvo atlikta nemažai pusiau žeminių pastatų tyrimų, ypač buvo tyrinėjama Yli-Ii ir Ii upės slėnyje. Tyrinėjant Yli-Ii paminklus, buvo rasta įvairių egzotiškų radinių, tarp jų titnago, skalūno, gintaro ir greičiausiai vario dirbinių. Įdomu, kad gintaro radinių aptikta ne laidojimo pamikluose, bet gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose. Susidaro įspūdis, kad, nepaisant gintaro egzotiškumo, jis buvo gana būdingas regionui prieš 5000 metų. Kitaip nei kitose Suomijos vietovėse, neatrodo, kad gintaras buvo reta, brangi medžiaga, kurios įsigyti, ją nešioti ar dėti šalia mirusiojo į kapą galėtų tik keletas privilegijuotų visuomenės narių. Gintaro gausa Yli-Ii vietovėje ir jo atsiradimo būdas niekaip nepaaiškina ribotos jo kaip medžiagos nuosavybės. Priešingai, archeologiniai tyrimai perša išvadą, kad gintaras galėjo būti prieinamas visiems arba daugeliui visuomenės narių.
Akivaizdu, kad Yli-Ii vietovėje būta gintaro pertekliaus, tačiau kokios šio neįprasto reiškinio priežastys? Visi gintaro radiniai tipologiškai gali būti siejami su Rytų Baltijos regionu. Vis dėlto lieka neaišku, kaip šie gintaro dirbiniai pasiekė šiaurės Ostrobotniją: 1) Laivais palei Suomijos pakrantę? 2) Sausumos keliais arba ežerais per Pietų Suomiją? 3) Per Vakarų Rusiją ir plaukiant ilgąja Ii upe?
Pirmoji versija yra galima, tačiau ją kiek paneigia tai, kad Ålandų archipelage nerasta gintaro dirbinių. Antroji versija būtų patikima, turint omenyje gintaro radinių paplitimą, tačiau tai reikštų, kad gintaras keliavo kitu keliu nei medžiagos iš Rytų, su kuriomis jis aptinkamas. Trečioji versija, nors ir apima didesnį atstumą, reikštų, kad Baltijos gintaras ir titnagas iš Rytų buvo gabenami tuo pačiu maršrutu. Nors šiuo metu įtikinamiausia yra trečioji versija, būtina atsižvelgti į tai, kad visi trys išvardyti gintaro gabenimo keliai yra įmanomi ir vienas kito nepaneigia.