Baltiško gintaro radiniai Šiaurės Suomijoje 4000–2000 m. pr. Kr.
Milton Núñez
Patrik Franzén
Publikuota 2011-03-16
https://doi.org/10.15388/ArchLit.2011.12.5128
PDF

Kaip cituoti

NúñezM. ir FranzénP. (2011) „Baltiško gintaro radiniai Šiaurės Suomijoje 4000–2000 m. pr. Kr.“, Archaeologia Lituana, 120, p. 10-24. doi: 10.15388/ArchLit.2011.12.5128.

Santrauka

V tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje Suomijoje pasirodė gintaras. Jis buvo susijęs su tipiška šukinės keramikos kultūra (apie 4100–3500 m. pr. Kr.). Šių ankstyvųjų gintaro radinių paprastai aptinkama kapuose, kuriuose yra ochros ir dažniau­siai gausių titnago įkapių. Tokios egzotiškos įkapės tam ti­kruose palaidojimuose rodo buvus transegalitarinę tradiciją.
Tikėtina, kad iki ketvirtojo tūkstantmečio prieš Kristų vidurio įvyko Suomijos šukinės keramikos kultūros visuo­menės regionalizacija. Tai matyti iš regioninių keramikos skirtumų. Šiaurės Ostrobotnijos vietiniai gyventojai pradė­jo naudoti šukinę keramiką, kuri panaši į Kierikki ir Pöljä keramiką su asbesto priemaišomis (atitinkamai apie 3600–3000 m. pr. Kr. ir apie 3000–2000 m. pr. Kr.). Atrodo, kad jie tęsė savo transegalitarinę tradiciją ir davė pradžią daugu­mai naujų kultūros reiškinių. Tai matyti iš socialinio kom­pleksiškumo didėjimo III ir IV tūkstantmetyje prieš Kris­tų. Šiai raidai būdingi tokie požymiai: 1) egzotiškų daiktų iš įvairių, tolimų vietų atsiradimas; 2) pusiau žeminio tipo pastatai, įrengti kaip kaimeliai, kurių dažnai aptinkama prie upių žiočių; 3) tradicijų krauti akmenų krūsnis atsiradimas ir 4) didelių akmeninių aptvarų, megastruktūrų, paprastai ži­nomų kaip jättekyrkor (milžiniška bažnyčia), statyba.
Per pastaruosius 15 metų buvo atlikta nemažai pusiau že­minių pastatų tyrimų, ypač buvo tyrinėjama Yli-Ii ir Ii upės slėnyje. Tyrinėjant Yli-Ii paminklus, buvo rasta įvairių egzo­tiškų radinių, tarp jų titnago, skalūno, gintaro ir greičiausiai vario dirbinių. Įdomu, kad gintaro radinių aptikta ne laido­jimo pamikluose, bet gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuo­se. Susidaro įspūdis, kad, nepaisant gintaro egzotiškumo, jis buvo gana būdingas regionui prieš 5000 metų. Kitaip nei kitose Suomijos vietovėse, neatrodo, kad gintaras buvo reta, brangi medžiaga, kurios įsigyti, ją nešioti ar dėti šalia miru­siojo į kapą galėtų tik keletas privilegijuotų visuomenės narių. Gintaro gausa Yli-Ii vietovėje ir jo atsiradimo būdas niekaip nepaaiškina ribotos jo kaip medžiagos nuosavybės. Priešin­gai, archeologiniai tyrimai perša išvadą, kad gintaras galėjo būti prieinamas visiems arba daugeliui visuomenės narių.
Akivaizdu, kad Yli-Ii vietovėje būta gintaro pertekliaus, tačiau kokios šio neįprasto reiškinio priežastys? Visi gintaro radiniai tipologiškai gali būti siejami su Rytų Baltijos regionu. Vis dėlto lieka neaišku, kaip šie gintaro dirbiniai pasiekė šiau­rės Ostrobotniją: 1) Laivais palei Suomijos pakrantę? 2) Sau­sumos keliais arba ežerais per Pietų Suomiją? 3) Per Vakarų Rusiją ir plaukiant ilgąja Ii upe?
Pirmoji versija yra galima, tačiau ją kiek paneigia tai, kad Ålandų archipelage nerasta gintaro dirbinių. Antroji versija būtų patikima, turint omenyje gintaro radinių papli­timą, tačiau tai reikštų, kad gintaras keliavo kitu keliu nei medžiagos iš Rytų, su kuriomis jis aptinkamas. Trečioji ver­sija, nors ir apima didesnį atstumą, reikštų, kad Baltijos gin­taras ir titnagas iš Rytų buvo gabenami tuo pačiu maršrutu. Nors šiuo metu įtikinamiausia yra trečioji versija, būtina at­sižvelgti į tai, kad visi trys išvardyti gintaro gabenimo keliai yra įmanomi ir vienas kito nepaneigia.

PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.