Koridoriniai kapai Mysinge’s vietovėje
Ludvig Papmehl-Dufay
Publikuota 2011-03-16
https://doi.org/10.15388/ArchLit.2011.12.5138
PDF

Kaip cituoti

Papmehl-Dufay L. (2011) „Koridoriniai kapai Mysinge’s vietovėje“, Archaeologia Lituana, 120, p. 131-141. doi: 10.15388/ArchLit.2011.12.5138.

Santrauka

Šiame straipsnyje neolito koridorinių kapų istorijai nagrinėti yra naudojamas biografinis modelis. Aptariami Mysinge’s (Pietryčių Švedija) koridoriniai kapai, kurie buvo kasinėti XX amžiaus pradžioje ir nuo to laiko analizuoti įvairiais aspektais. Yra apžvelgti kapų tyrinėjimai, prasidėję 1908 metų kasinėjimais ir besitęsiantys iki šiol. Remiantis surinktais įvairių tyrinėjimų duomenimis, aptariamas ilgalaikis laidojimo paminklo naudojimas.
Įvadas. Ankstyvojo neolito pabaigoje, apie 3500–3300 m. pr. Kr., megalitiniai kapai paplito įvairiose Skandinavijos dalyse. Švedijoje šie kapai koncentravosi Skonės pakrantėje ir Vakarų Švedijoje, taip pat Falbygdeno srityje centriniame Vesterjotlande (Srömberg, 1971; Persson and Sjögren, 2001; Sjögren, 2004) (1 pav.). Nors dirbinių kompleksuose dažnai atsispindi šių kapų naudojimas ir po piltuvėlinių taurių kultūros ankstyvajame ir viduriniame neolite, koridorinių kapų naudojimas vėlesniu neolito laikotarpiu ir žalvario amžiuje retai aptariamas.
Mysinge’s koridoriniai kapai. Elando saloje (Pietryčių Švedija) vienas dolmenas ir trys koridoriniai kapai yra Resmo parapijoje (Arne, 1909; Papmehl-Dufay, 2006). Atsitiktinių ankstyvojo ir vidurinio neolito radinių yra gausiai aptinkama visoje saloje, tai rodo tuo laikotarpiu buvus tankų apgyvendinimą (Åberg, 1923). Pietinio kapo kamera ir koridorius buvo kasinėti 1908 metais (Arne, 1909). Buvo rasta daugybė nedegintų žmonių ir gyvulių kaulų, taip pat nemažai dirbinių, rodančių chronologinę seką, prasidedančią nuo piltuvėlinių taurių kultūros ankstyvojo neolito pabaigoje / vidurinio neolito pradžioje ir besitęsiančią iki žalvario amžiaus. Gyvūnų kaulai iš Mysinge’s kol kas nepublikuoti, bet juos sudaro šuns, lapės, kiškio, karvės, avies / ožkos, kiaulės ir anties kaulai (Ahlström, 2009, p. 166; Eriksson et al., 2008, table 4). Keturi gyvūnų kaulų pavyzdžiai buvo datuoti radiokarbono metodu: avies / ožkos – vėlyvuoju neolitu; šuns – pereinamuoju laikotarpiu iš žalvario į geležies amžių; karvės – ankstyvuoju geležies amžiumi ir avies / ožkos – XVI–XVIII amžiumi (Eriksson et al., 2008, table 4). Nedideli kasinėjimai buvo vykdyti šalia įėjimo į kapą 1937 metais, radiniai buvo negausūs, tarp jų buvo šiek tiek smulkių keramikos fragmentų. 2004 metais vėl buvo kasinėjama toje pačioje vietoje. Rasta daug vėlyvos piltuvėlinių taurių kultūros keramikos fragmentų, taip pat titnago ir degintų kaulų. Visa tai buvo aptikta po akmenų krūsnimi prieš įėjimą (Alexandersson, 2005).
Pastaraisiais metais buvo atlikti įvairūs Mysinge’s osteologinės medžiagos tyrimai, tarp jų: Cu ir Zn kiekio kauluose, stabiliųjų C ir N izotopų ir mitochondrinės DNR tyrimai (Lidén, 1995, 1996; Kanstrup, 2004; Eriksson et al., 2008; Linderholm, 2008). Aptiktų individų kiekis buvo perskaičiuotas ir jų padaugėjo nuo maždaug 30–40 iki bent 56, deginti kaulai nebuvo įtraukti (Ahlström, 2009, p. 83). Iki šiol 34 iš jų buvo datuoti radiokarbono metodu. Iš to skaičiaus 12 gali būti priskiriami piltuvėlinių taurių kultūrai, 11 – vėlyvai vidurinio neolito kovos kirvių kultūros fazei, 1 – vėlyvajam neolitui ir 10 – ankstyvajam ir viduriniam žalvario amžiui (2 lentelė) (Eriksson et al., 2008; Papmehl-Dufay, 2006; Ahlström, 2009).
Atlikus mitybos analizę, nustatytas jūros ir sausumos baltymų šaltinių mišinys. Chronologiškai padalijus analizės duomenis, išryškėjo tam tikros bendros tendencijos (6 pav.) (Eriksson et al., 2008, p. 531ff). Atlikus piltuvėlinių taurių kultūros individų tyrimus nustatytas jūros ir sausumos baltymų šaltinių mišinys, šie individai tikriausiai mito stambiaisiais raguočiais ar avimis / ožkomis, taip pat žuvimis. Tyrimų rezultatai rodė, kad vidurinio neolito pabaigoje / vėlyvojo neolito pradžioje individų tarpusavio skirtumai buvo didesni. Žalvario amžiuje individų mityba buvo panašesnė ir jų izotopų tyrimai rodo aiškią priklausomybę nuo sausumos baltymų šaltinių, todėl galima agrokultūrinė ekonomika (Eriksson ir et al., 2008, p. 537ff).
Vietovės biografija. Neolito laikotarpiu Mysinge’s vietovėje buvo mažiausiai trys koridoriniai kapai, pastatyti tik kelių šimtų metrų atstumu vienas nuo kito ir tikriausiai per santykinai trumpą laikotarpį (Papmehl-Dufay, 2006). Reikėtų paminėti, kad atstumas iki artimiausio regiono, kuriame paplitę koridoriniai kapai, yra apie 150 km į pietvakarius. Elando kapai yra rytiniame megalitinės piltuvėlinių taurių kultūros paplitimo pakraštyje (Sjögren, 2004).
Tradicinėje archeologinėje Mysinge’s koridorinių kapų interpretacijoje pabrėžiama, kad kapai pastatyti ir naudojami piltuvėlinių taurių kultūros laikotarpiu ir kad vėlesnės kartos vėlyvojoje vidurinio neolito fazėje ir žalvario amžiuje juos vėl naudojo laidojimui. Tačiau aš manau, kad dėl ilgo vietovės „antrinio“ naudojimo mes užmirštame svarbiausią dalyką: kiekviena karta turėjo savo specifiškumą ir išskirtinį ryšį su šia vietove. Be to, ši vieta turi savo biografiją, t. y. veikla joje ir aplink kapus turi gilias šaknis. Žmonės, laidoję savo mirusiuosius 2500 m. pr. Kr., tikrai nemąstė apie tai kaip apie antrinę veiklą. Kapų naudojimo po piltuvėlinių taurių kultūros laikotarpio priežastys niekada nebus visiškai atskleistos, bet mes galime manyti, kad tai buvo naudinga ir grįžimas į seniausius regiono paminklus toliau laidoti buvo simbolinis ir turėjo socialinę prasmę. Šiuo metu galime tik spėti, kodėl jie laidojo koridoriniuose kapuose žalvario amžiuje.
Ankstyvojo neolito pabaigoje (apie 3500 m. pr. Kr.) pastatyti kaip monumentalūs megalitiniai kapai ir pakartotinai naudoti laidojimui daugiau nei du tūkstantmečius, Mysinge’s koridoriniai kapai įgavo kompleksinę ir įvairią gyvenimo istoriją, kuri tęsiasi iki šių dienų. Jos fragmentai mus pasiekia kaip archeologiniai duomenys ir antikvarų veiklos aprašymai, bet turi būti suprasta viena – tai, kas kažkada buvo prisimenama apie šią vietą, yra prarasta amžiams. Pasitelkę įvairialypius duomenis ir pasakojimus apie paminklą ir naudodami biografinį modelį vietovėms ir paminklams, galime sužinoti kai kuriuos preities gyvenimo aspektus, o kitaip tai yra sunkiai sužinoma (Kopytoff, 1986, p. 67).
PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.