Muted narratives of traumatic experiences of the Lithuanian Jewish women in the anti-Nazi Partisan Resistance

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos skaudžios nutylėtos patirtys ir dilemos, su kuriomis susidūrė merginos ir jaunos moterys. Siekdamos nepasiduoti žiaurioms Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sąlygoms, jos prisijungė prie getų pogrindžio ir sugebėjo pasitraukti į miškus, kad tęstų antinacinę kovą partizanų daliniuose. Dėl antisemitizmo partizanų būriai formavosi etniniu pagrindu, į juos vykdavo atranka ir prioritetas buvo teikiamas jauniems vyrams, atsinešusiems ginklą: išėjimas į miškus reiškė ne išsigelbėjimą, bet aktyvią kovą su naciais. Į būrius atvykusios moterys nebuvo laikomos lygiavertėmis vyrams ir turėjo įrodyti savo drąsą bei lojalumą. Ilgą laiką nutylėtos partizanių patirtys, kurias jos įvardija kaip kainą už išgyvenimą, palieka sielos randus, kurie pasimiršta, bet neužgyja ir išlieka labai skaudūs. Prisiminimai šiuos randus atveria iš naujo, o baimė, gėdos jausmas, netikrumas ir stresas, net apie juos nekalbant, gali būti perduodami iš kartos į kartą. Holokaustą išgyvenusių moterų liudijimai atskleidžia psichologines traumas, sukeliančias tapatybės lūžius, ir pabrėžia moteriško solidarumo svarbą gyvybei pavojingų aplinkybių akivaizdoje. Karui pasibaigus, jis ir toliau tęsėsi moterų ir jų vaikų prisiminimuose tol, kol drąsa prabilti padėjo suprasti savo jausmus ir atsiverti pasauliui.

Kas nutinka, kai supanti aplinka tampa grėsminga ir pavojinga gyvybei? Kaip trauminės patirtys keičia tapatybę? Šiame straipsnyje bandoma atsakyti į šiuos sudėtingus klausimus, apklausiant žydes partizanes, remiantis jų dienoraščiais, atsiminimais ir liudijimais.