Pasipriešinimo sąjūdžio susiformavimas totalitarinėje sovietinėje sistemoje yra unikalus reiškinys. Lietuvoje pasipriešinimas niekada nebuvo visai išnykęs. Ginkluotajai rezistencijai išsekus, Lietuvoje ėmė ryškėti nauja pasipriešinimo forma, daugelio autorių vadinama pasyviosios rezistencijos vardu. Šiame darbe nagrinėjamas septintojo–aštuntojo dešimtmečio pasipriešinimo sąjūdis, apimantis aktyvios opozicinės veiklos sferą, kuriai būdingas įvairių organizacijų, grupių steigimas, savilaidos leidinių rengimas. Tai konkreti, aktyvi, apčiuopiama veikla, kurią ne visai tikslu būtų pavadinti pasyviosios rezistencijos vardu. Nors šiuo atžvilgiu pasyvumas gali būti suvokiamas kaip tam tikra rezistencijos taktika – nesmurtinė kova, kaip priešstata ginkluotajai pokario rezistencijai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.