Vaiko ir suaugusiojo tarpkultūrinio, hermeneutinio dialogo raiška įvairiose ugdymo aplinkose

Santrauka

Šiuolaikinėje visuomenėje sparčiai kintant ekonominėms, socialinėms ir politinėms sąlygoms, vykstant nuolatinei informacinių ir komunikacinių technologijų plėtrai, kinta požiūris į vaiką ir jo ugdymą vaikystėje: vaiko ugdymas yra grindžiamas abipusiu vaiko ir suaugusiojo tarpkultūriniu dialogu.
Tyrimo tikslas – atskleisti vaiko ir suaugusiojo tarpkultūrinio, hermeneutinio dialogo raišką įvairiose ugdymo aplinkose. Tyrimo uždaviniai: remiantis mokslinės literatūros analize, pateikti hermeneutinio dialogo sąvokos apibrėžtį; atskleisti vaiko ir suaugusiojo tarpkultūrinio, hermeneutinio dialogo raiškos galimybes formaliose ir neformaliose ugdymo aplinkose. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, metaanalizė.
Dialogas yra viena universaliausių ir įdomiausių patirčių. Hermeneutikoje dialogas tampa ne prasmės atvėrimu, o jos užbaigimu ir supratimo įgijimu. Hermeneutinio dialogo samprata orientuojasi į supratimo problemą, kai ypač svarbus tampa ne tiek dalyvavimas ir sąveikavimas, kiek visumos supratimas interpretuojant savo patirtį ir suvokimą.
Šeima yra prigimtinis ugdymo veiksnys, pati artimiausia vaiką supanti aplinka, kurioje vaikui perteikiamos vertybės, pažiūros ir idealai, esminiai socialiniai gebėjimai ir įgūdžiai, būtini norint gyventi visuomenėje. Vaiko ugdymas šeimoje vyksta palaikant atvirą dviejų kultūrų, t. y. vaiko ir suaugusiojo, dialogą; svarbiausias momentas yra nuolatinis dėmesys vaiko patirčiai.
Šiuolaikinis vaikų ugdymas švietimo įstaigose grindžiamas tarpkultūrinio dialogo principu, kurį papildo ir praturtina hermeneutika. Hermeneutika sudaro sąlygas vaikų ugdymą formaliose aplinkose vertinti kaip daugiamatį ir unikalų procesą, leidžiantį atskleisti ir suprasti vaiko ir suaugusiojo, mokinio ir mokytojo patirčių įvairovę.