Postmodernizmo atsiradimą sąlygojo informacinės erdvės plėtra, didėjanti konkurencija mokslo sektoriuje ir radikalių permainų poreikis. Moralinė, vertybinė žmonijos raida ėmė sparčiai atsilikti nuo mokslo ir technikos progreso. Šie pokyčiai tapo itin pastebimi švietimo praktikoje – dėmesio giluminiams asmenybės aspektams stoka paskatino ieškoti naujų, laikmečio iššūkius atitinkančių prieigų. Kaip iššūkis modernui, pasižyminčiam objektyvumu ir racionalumu, tapo postmodernizmas, siekiantis perkonstruoti esamas mąstymo formas ir skatinantis naują pasaulėvoką.
Straipsnio tikslas – aptarti šiuolaikinio švietimo praktikos ypatumus postmodernistinės filosofijos kontekste.
Pasirinkta tematika analizuojama postmodernistinės filosofijos aspektais ir jų raiška šiuolaikinėje švietimo praktikoje. Remiantis postmodernistinės teorijos šalininkų ir kritikų diskursu, išskiriami tokie postmodernizmo raiškos švietime aspektai: turinio ir esamų tradicinio švietimo metodikų transformacija bei mokytojų požiūrio į švietimą kaita. Šiuolaikinio švietimo vertybės siejamos su besimokančiųjų saviraiška, interpretacijos laisve, požiūrių pliuralizmu ir vartotojiškų vertybių sklaida. Daroma išvada, kad švietimo pokyčiai turėtų būti vertinami kaip natūralus procesas, turintis įtakos asmenybės tobulėjimui, pažintinei raidai ir savirealizacijos procesams.