Prasmės (de)konstravimas per aktoriaus ir veikėjo (re)prezentaciją Gintaro Varno režisūroje

Santrauka

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti ir įvertinti, kaip konstruojama ar dekonstruojama prasmė režisieriaus Gintaro Varno pastatymuose per aktoriaus ir veikėjo (re)prezentaciją. Rašant šį darbą buvo derinta naratologinė analizė ir lyginamasis metodas, o struktūralizmo ir postruktūralizmo teorijos ir jų sampratos buvo pasitelktos formuojant šiam tyrimui teorines prieigas.
Tyrimo eigoje išryškėjo, kad Gintaro Varno darbuose aktoriaus funkcija yra tradicinė – jis turi sukurti fikcinį personažą, kuris yra spektaklio prasminio sluoksnio dalis. Tačiau pagrindinis veikėjas šio režisieriaus pastatymuose paprastai vaizduojamas kaip nevienalypė asmenybė. Be to, veikėjo daugialypumą aktoriui kartais padeda išreikšti kitos priemonės, pavyzdžiui, gali būti kuriamas intensyvus dialogas tarp aktoriaus vaidybos ir vaizdo projekcijų.
Pastebėta, kad aktoriams Gintaro Varno spektakliuose dažnai tenka manipuliuoti skirtingais pasakojimo lygmenimis ir kurti „teatrą teatre“. Tokiu būdu aktoriai Gintaro Varno pastatymuose pasakojimą konstruoja pasitelkdami ne tik diegetišką mimezę, bet ir jos kaitą. Taip pat aktoriai ir jų personažų vaizdavimas spektakliuose padeda sukurti tikroviškumo ir sapniškumo susilietimus, itin svarbius šio režisieriaus kūryboje.
Taigi per aktoriaus ir veikėjo (re)prezentaciją Gintaro Varno spektakliuose kuriami ir spektaklio darnumą palaikantys, ir kartu visumą išardantys elementai.