Straipsnio tikslas – atskleisti mitų panaudojimą Sauliaus Tomo Kondroto romane „Žalčio žvilgsnis“. Rašytojas, transformuodamas baltiškąsias ir krikščioniškąsias mitines sistemas, jas supriešina su racionaliu mąstymu. ,,Naujaisiais laikais“ nebėra vietos mitams ir figūratyvia kalba perduodamoms reikšmėms. Dėl šios priežasties mitinis pasaulėvaizdis kūrinyje tampa priešprieša ir atsvara moderniajai pažangos idėjai. Autorius romane gausiai naudoja tokias archetipines kalbos figūras, kaip ugnis, saulė ar žaltys. Mitologija tampa reikšmių sistema, leidžiančia svarstyti egzistencinius žmogiškosios būties fenomenus. Romane „Žalčio žvilgsnis“ gyvenimo, mirties ar atgimimo sampratos tarpusavyje jungia archajinio ir modernaus pasaulio reikšmes. Pagoniški simboliai įgauna papildomų prasmių ir peržengia jiems natūralų semantinį lauką. Tokiu būdu archajinė pasaulėžiūra pratęsia savo gyvavimą grožiniuose kūriniuose, o literatūra, apėmusi mitinį dėmenį, virsta modernia mito versija.