Remiantis struktūrine Jacques’o Lacano psichoanalize, straipsnyje atliekama Alvydo Šlepiko apsakymo „Mano draugas Sigitas“ interpretacija. Pagrindinė tyrimo problema – tapatinimasis, kuris, skirtingai nei klasikinėje psichoanalitinės literatūros kritikos tradicijoje, nagrinėjamas ne kaip psichinis autoriaus arba skaitytojo aktas, o kalbinės komunikacijos veiksmas, glūdintis pačiame meniniame tekste. Šitaip iš pažiūros paprasto ir juokingo pasakojimo apie draugo mirtį struktūroje fiksuojamas paradoksas: įvairiomis diskursyvinėmis operacijomis homodiegetinis pasakotojas vienu metu bando ir prisiimti, ir atmesti jam pateiktą apkaltinimą žmogžudyste. Tokiu būdu, priešingai nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, trauminė diskurso struktūra susiejama ne su aukos ar liudininko, o kaltinamojo, t. y. potencialaus budelio, pozicija. Šioji straipsnyje analizuojama atsiribojant ir nuo teisinės perspektyvos, kurią pasakotojo teisinimasis adresatui numatytų empirinėje realybėje, ir nuo spekuliacijų apie kalbinio subjekto tartum realaus asmens vidinius išgyvenimus. Lyginant tokią tyrimo strategiją su galimomis alternatyvomis, pademonstruojama, kuo psichoanalitinė literatūros interpretacija skiriasi nuo psichologinės.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.