XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucinės spaustuvės fenomenas: pranciškonų atvejis
Daugelis XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvių priklausė institucijoms, iš kurių didžiausią grupę sudarė katalikų vienuolijų spaustuvės. Nepaisant priklausymo vienai grupei, kiekvienos spaustuvės raidos kelias ir indėlis į knygos kultūrą turėjo specifinių bruožų. Iš keturių institucinių spaustuvių, veikusių XVIII a. Vilniuje, pirmoji buvo uždaryta ir nutraukė veiklą pranciškonų konventualų vienuolyno spaustuvė. Straipsnio tikslas – nustatyti šios spaustuvės veiklos sunkumų ir uždarymo priežastis. Remiantis 1752–1769 m. išlaidų ir pajamų knyga, saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, straipsnyje nagrinėjami įvairūs Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyno spaustuvės veiklos aspektai: piniginių lėšų, įrangos ir popieriaus įsigijimo šaltiniai, pastato vieta, santykiai su darbuotojais ir samdomais amatininkais, užsakovai, pajamų šaltiniai, veiklos rentabilumas. Siekiant suvokti institucinės spaudos savitumą stengtasi tyrimo rezultatus susieti su platesniu kontekstu, iškeliant klausimus apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės ir pačios pranciškonų vienuolijos įtaką spaustuvės likimui. Be to, išlaidų ir pajamų knyga atskleidžia naujus biografinius duomenis apie Vilniaus graverį Franciszeką Balcewiczių.