Lietuvos valstybinės archyvų sistemos įstaigų veikla vykdant iš Lietuvos išgabento ar su Lietuva susijusio archyvinio paveldo paieškas
Archyvų institucijoms veikiant globalizacijos, skaitmeninės kultūros ir technologinių pokyčių sąlygomis, išblaškytieji archyvai vertinami įvairiais aspektais (teoriniu, sociopolitiniu ar technologiniu). Išblaškytųjų archyvų prieinamumo užtikrinimas išlieka esminiu archyvų tikslu, neatsiejamu nuo dokumentinio paveldo kaupimo (komplektavimo) archyvuose strategijų, archyvinių principų ar dokumentų koncepcijų taikymo, šalies ar konkretaus regiono istorijos išmanymo, teisės sistemos žinių. Išblaškytųjų archyvų tyrimai ir geroji patirtis svarbi ir Lietuvos valstybės archyvams. Lietuvoje apie archyvų veiklą siekiant susigrąžinti neteisėtai išvežtus dokumentus yra rašęs prof. Zigmantas Kiaupa. Tačiau Lietuvos valstybės archyvų archyvinio paveldo paieškos po 1990 m. mokslinių publikacijų objektu nėra tapusios.
Straipsnyje aptariama Lietuvos valstybinės archyvų sistemos įstaigų nuo 1990 m. vykdyta veikla, siekiant identifikuoti ne Lietuvoje saugomą, bet su Lietuva susijusį dokumentinį paveldą. Dėmesio centre – teisinio reglamentavimo kūrimas, dokumentų ir informacijos apie identifikuotus su Lietuva susijusius dokumentus kaupimas bei tolesnės valstybės archyvų veiklos kryptys. Archyviniai šaltiniai rodo, kad nuo 1990 m. su Lietuva susijusių dokumentų identifikavimas ir jų saugojimo Lietuvoje veikla – tęstinis ir nuoseklus procesas, nepaisant to, jog šios veiklos apimtys nėra didelės ir ją vykdant dalyvauja vos keli archyvai. Nagrinėti Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos ir valstybės archyvų veiklos dokumentai leidžia teigti ir tai, kad tarptautiniai ar dvišaliai susitarimai padeda užmegzti glaudesnius profesinius ryšius, bet nėra būtina sąlyga dokumentų paieškoms atlikti. Svarbu koordinuoti metodinės pagalbos teikimą su Lietuva susijusių dokumentų saugotojams (ypač užsienio lietuviams), taip pat dokumentų tvarkymo, aprašymo, skaitmeninimo ir sklaidos veiklas, nes jos reikalauja skirtingų kompetencijų.
Straipsnyje daroma išvada, kad Lietuvos įstatyminis reguliavimas sudarė teisines galimybes valstybės archyvams priimti savarankiškus sprendimus dėl su Lietuva susijusių dokumentų kaupimo strategijos ir aktyviau įsitraukti į skaitmeninio kultūros paveldo aktualinimo veiklas. Lietuvos valstybės archyvai su Lietuva susijusio dokumentinio paveldo kaupimo nesieja tik su dokumentų fizine forma. Straipsnyje teigiama, kad skaitmeninės kultūros objektų kaupimas ir aprašomosios informacijos sklaida archyvuose pasitelkiant keletą informacijos paieškos priemonių apsunkina informacijos pasiekiamumą. Todėl informacijos kaupimas (aprašomosios ir kt.) ir jos pateikimas viešai prieigai, vartotojui sudarant galimybę šia paslauga pasinaudoti vieno langelio principu, turėtų tapti valstybinės archyvų sistemos įstaigų prioritetine veikla.