1850 metų kovą imperatorius Nikolajus l paskelbė garsųjį kalbos dekretą, draudžianti leidybą suomių kalba, išskyrus religinių ir praktinių ekonomikos leidinių. Pagrindinis dekreto autorius buvo Rusijos generalgubernatorius Suomijoje Menšikovas. Dekretas dramatiškai sutrikdė gimstančią Suomijos leidybą, nors visa jėga buvo taikomas tik 4,5 metų. Vėliau suomių nacionalistai istorikai traktavo dekretą kaip politinį veiksmą, kuriuo buvo siekiama nuslopinti suomių kalbos kultūros įsigalėjimą Suomijoje. Šalies administracija, teisė ir aukštasis mokslas šimtmečiais priklausė švediškai kalbančioms viduriniajai ir aukštesniajai klasėms. Aukštieji švediškai kalbantys pareigūnai taip pat buvo kaltinami kurstę Menšikovą skatinti imperatorių, kad šis pasirašytų dekretą, nors niekas to nepajėgė įrodyti. Šio straipsnio tikslas - atskleisti dekreto istorini kontekstą, ypač jo ryši su Rusijos politika, kuri XIX a. 5 dešimtmetį susidūrė su revoliuciniais judėjimais. Ypatingas dėmesys kreipiamas į Suomijos teisės tradiciją nuo Švedijos laikų. Ši tradicija nerėmė preventyvios cenzūros ir šališko manipuliavimo spaudos laisve ir susidūrė su Rusijos autokratine tradicija. Menšikovas buvo nepatenkintas suomių cenzoriais, kuriuos per daug varžė teisiniai skrupulai. Jis pageidavo griežtesnės cenzūros Suomijoje, ypač tų suomiškų leidinių, kurie buvo skiriami gyventojų daugumai. Tradiciškai suomiškai kalbantys gyventojai buvo atskirti nuo politikos ir aukštosios kultūros. XIX a. 5 dešimtmeti suomių kalba vis labiau įsigali, ja perduodama daugiau užsienio žinių, netgi rengiamasi versti prancūzų romanus, kurių Rusijos vyriausybė baiminosi dėl to, kad jie paskleisią revoliucines idėjas tarp Suomijos valstiečių. Dar viena priežastis nepasitikėti suomių cenzoriais buvo ta, kad šie nepakankamai mokėjo suomių kalbą, kad galėtų vertinti tekstus, nes jų gimtoji kalba buvo švedų. Po prancūzų revoliucijos ir kitų 1848 metų įvykių atmosfera Rusijos vyriausybės sluoksniuose tapo ypač reakcinga, o cenzūra -kraštutinė. Šioje situacijoje Menšikovo suplanuotas kalbos dekretas tapo priemone ramybei išlaikyti Suomijoje. Išleidus dekretą Suomijos padėtis tapo paradoksali, nes švedų ir net rusų kalbomis buvo galima leisti knygas, draudžiamas leisti suomių kalba. Šis dekretas liūdnai pagarsėjo todėl, kad smarkiai suvėlino suomių grožinės literatūros radimąsi, buvo visiškai priešingas šalies teisinėms ir kultūros vertybėms. Dekretas galiojo tol, kol Menšikovas buvo Suomijos generalgubernatoriumi. Vykstant Krymo karui, Menšikovą pakeitė vicegeneralgubematorius. Suomiškiems laikraščiams teko leisti spausdinti karo naujienas, todėl dekretas pamažu nustojo galioti, nors oficialiai buvo panaikintas tik 1860 metais, valdant Aleksandrui II.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.