IŠEITIS – VERTIMAI: J. V. SNELLMANO (1806–1881) ĮŽVALGOS APIE VERTIMUS KAIP SUOMIŲ NACIONALINĖS LITERATŪROS TURTINIMO BŪDĄ
Iki XIX a. 5-ojo dešimtmečio dominuojanti kalba Suomijoje buvo švedų, nors suomių kalba buvo gimtoji net apie 80 procentų gyventojų. Švedų kalba buvo vartojama administracinės valdžios srityje, akademiniame ir literatūriniame gyvenime, viešumoje. Suomių kalba buvo vartojama ribotai – religinėje srityje, pagrindiniuose teisės aktuose, žemės ūkiui ir medicinai skirtuose leidiniuose, kuriuose buvo dėstomos pradinės žinios, ir viename ar dviejuose laikraščiuose bei žurnaluose. Padėtis ėmė keistis XIX a. 5-ajame dešimtmetyje, kai Suomijoje prasidėjo nacionalinis judėjimas. Vienas žinomiausių nacionalinio atgimimo dalyvių buvo filosofas, žurnalistas ir valstybės veikėjas Johanas Wilhelmas Snellmanas (1806–1881). Straipsnyje aptariamos jo mintys apie vertimus ir tai, kaip vertimai gali prisidėti prie Suomijos nacionalinės literatūros gausinimo. Snellmano požiūris šioje srityje buvo glaudžiai susijęs su jo teorine filosofija, kuriai savo ruožtu didelę įtaką darė Hegelio filosofija. Snellmanas reikalavo, kad švediškai kalbantis elitas pereitų prie suomių kalbos vartosenos ir sukurtų aukštos klasės mokslinių knygų ir grožinės literatūros suomių kalba. Vertimai iš užsienio kalbų suteiktų Suomijos rašytojams standartus ir supažindintų su visa Europos literatūra ir kultūra. 1870 m. Snellmanas parengė vertimo programą, kuriai vadovavo Suomijos literatūros draugija.