Siekiant saviraiškos ir informacijos prieigos laisvės verta pasidomėti, kaip buvo traktuojami paveikslai. Ar jiems skirtas toks pat dėmesys kaip ir tekstui? Ar teisė juos skelbti jaudino tuos, kurie rūpinosi kalbos laisve? Galima daryti prielaidą, kad dažniausiai kūrinio neleisdavo viešai platinti dėl turinio. Tačiau kiek domėtasi kūrinio fizine forma - jo leidybinė išvaizda? Taip pat verta paklausti, kaip buvo suvokiamos su tekstu susijusios iliustracijos, sudarančios reikšmingą kūrinio suvokimo ir poveikio elementą? Jau viduramžiais mėginta įvertinti vaizdinių knygos komunikacijos elementų funkcijas. Žinoma, jog kartais benediktinų vienuolyno skriptoriumuose sukurtos iliuminacijos sukeldavo skandalą. Kontrreformacijos laikų pamokslai rodo, ka<l dvasininkai suvokė iliustracijų įtaką skaitytojams. Jie pabrėždavo, kad iliustracijos turi perteikti nuolankumo (pious) prasmę. Indekso kongregacija (Congregation for the Index) - svarbus kontrreformacijos įrankis - leido vis detalesnes instrukcijas, kurios turėjo apsaugoti tikinčiuosius nuo nuodėmingos (pernicious) knygų įtakos. Įvairiais būdais dauginti paveikslai tapo svarbia religinės ir politinės propagandos priemone. Vieni juos platino, kiti smerkė. Vaizdingas iliustracijas plačiai naudojo ir erezijos, ir kontrreformacijos atstovai. Poleminėje literatūroje naudoti satyriniai atspaudai pasiekdavo Lenkiją. Vaizdinių knygos elementų laisvę taip pat ribojo nuolatinis rūpestis iliustracijų padorumu. Įsitikinimas, kad doros standartus būtina apsaugoti, kartu naikinant ar draudžiant žalingus spaudinius, vis reiškiamas įvairiais laikotarpiais, nors tokios apsaugos mastas suprantamas skirtingai. Absoliutinėse monarchijose ar totalitarinėse valstybėse griežtai laikomasi principo, kad viskas, kas yra platinama, turi būti kontroliuojama. Jei leidėjai nevykdydavo šios pareigos, buvo imamasi represijų, o dažniausiai konfiskuojami necenzūruoti leidiniai. Vaizdiniai elementai buvo vertinami pagal slaptas politines, socialines ar moralines prasmes, nors skirtingais laikotarpiais jų reikšmė buvo nevienoda. Taip pat buvo svarbu atsižvelgti į pasirinktų ar primestų kaimynų ar sąjungininkų politinius interesus. Lenkijos cenzūros istorija yra ypatinga dėl jos politinės padėties XIX amžiuje. Šalyje, kurią valdė ją pasidalijusios valstybės, galiojo valdovų cenzūros taisyklės. Visų rūšių cenzūra -nesvarbu, prevencinė ar represinė, akylai stebėjo vaizdinę komunikaciją. Ir jos dauginimui, ir platinimui reikėjo gauti tam tikrus valdžios leidimus. Tačiau į knygų iliustracijas daug dėmesio nekreipta. Būtinybė gauti cenzoriaus leidimą leisti knygą kartu su iliustracijomis buvo tokia akivaizdi, kad ji tik tarp kitko minima knygos prekybos vadove, "Knygos vidinio maketo" skyriuje, o ne ankstesnėje dalyje apie technines ir menines iliustracijų problemas. Lenkijos Liaudies Respublikos cenzūra buvo tokia pat griežta. Jos esminis bruožas buvo prevencinė visų socialinės komunikacijos formų kontrolė, tačiau sunku rasti cenzūros instrukcijas, skirtas knygų iliustracijoms. Jos tikriausiai buvo atmetamos be ypatingų paaiškinimų, todėl nelengva nustatyti tam tikras šio proceso procedūras. Specialiuose cenzorių mokymo kursuose buvo nurodoma, kad būtina nuodugniai ištyrinėti iliustracinę medžiagą. Ne knygose spausdinami paveikslai buvo griežtai kontroliuojami ir cenzūruojami. Jų nebuvo galima platinti be leidimo, todėl beliko perkelti šią kontrolę ir taikyti knygų paveikslams, tačiau knygų vaizdinė medžiaga niekaip nebuvo išskiriama. Vadinasi, labiausiai buvo vertinami žodžiai. Jei iliustracijos būdavo draudžiamos, tai dažniausiai dėl jas aiškinančio teksto. Kartais drausti ir tokie paveikslai, kai tekstas buvo tik pastaba. bet žeidė moralę arba valstybės politinius sąjungininkus. Vaizdinių knygos elementų laisvės problemą reikia tyrinėti toliau. Tokie tyrimai gali papildyti žinias ne tik apie cenzūros veikimą, bet ir apie iliustracijų funkcijas, jų suvokimą įvairiais amžiais.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.