Knygų prekybininkas kaip kultūros agentas: knygų prekyba Estijoje XIX amžiaus antrojoje pusėje ir XX amžiaus pradžioje

Santrauka

Straipsnis skiriamas Estijos knygų prekybos plėtrai ir pokyčiams XIX amžiaus antrojoje pusėje. Tikslas – atskleisti knygynų, parduodančių estiškas knygas, steigimąsi ir išanalizuoti Estijos knygų prekybininkų veiklą.

Apžvalga parengta remiantis moksline literatūra ir Signe Jantson magistro darbu „Raamatukaubandus Eestis aastatel 1850–1917: raamatukauplused ja nende omanikud" (Knygų prekyba Estijoje 1850–1917 metais: knygynai ir jų savininkai) (9). Šioje studijoje daug dėmesio skiriama nacionalinei ir socialinei knygynų savininkų kilmei bei jų veiklai.

Iki XIX amžiaus vidurio knygų gamyba ir platinimas Estijoje buvo Baltijos vokiečių verslininkų rankose ir priklausė ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo Vokietijos politinių ir ekonominių pokyčių.

XIX amžiaus viduryje didesniuose Estijos miestuose – Taline ir Tartu – buvo penki knygynai. 1870 m. knygynų skaičius išaugo iki trylikos. Sparčiau jų daugėjo 1870–1890 metais, kai atsidarė net 20 naujų knygynų. 1867 metais Heinrichas Laakmannas, vokiečių kilmės leidėjas ir spaustuvės savininkas, Tartu atidarė pirmąjį knygyną, prekiavusį estiškomis knygomis. Ekonominės ir politinės reformos, bundantis nacionalinis sąjūdis skatino estus dalyvauti knygų gamyboje ir platinime. Daugėjant knygų estų kalba ėmė plėtotis ir prekyba. Nacionalinio sąjūdžio laikotarpio pabaigoje dauguma knygynų savininkų jau buvo estų kilmės.

Nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio pradėjo augti estiškų knygynų skaičius ir XIX a. pabaigoje jų jau buvo daugiau negu vokiškų ir rusiškų. Visoje Europoje knygų prekyba telkėsi dideliuose miestuose (Estijoje – Taline ir Tartu), bet knygynų veikė ir kaimo vietovėse (mažuose miestuose ir kaimuose).

XIX a. antrojoje pusėje iš viso buvo įsteigti 263 knygynai, ir XX a. pradžioje 283 žmonės tapo knygynų savininkais (bent keleriems metams). Intensyviausias knygynų steigimo laikotarpis buvo 1898–1904 metai.

Gauti leidimą steigti knygyną teisiškai nebuvo sunku, bet tik nedaugelis knygynų (31 proc.) veikė ilgiau negu dešimtmetį. Maži knygynai dažniausiai gyvuodavo penkerius metus. Knygų prekyba negarantuodavo pakankamų pajamų, todėl knygynų savininkai darbuodavosi ir kitose srityse, paprastai knygų gamybos ir leidybos. Dauguma knygynų savininkų estų buvo kilę iš valstiečių šeimų ir tapo pirmąja knygininkų karta. Naujokai neturėjo nei pakankamo išsilavinimo, nei šio darbo patirties.

Didžiausias to laikotarpio laimėjimas – tai, kad knygynai buvo atidaryti visoje Estijoje ir garantavo knygų estų kalba platinimą įvairiuose visuomenės sluoksniuose.