Etninė švedų mažuma gyveno Estijos salose ir vakarinėje jos pakrantėje maždaug septynis amžius, nuo XIII a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Jų gyvenvietės buvo įsikūrusios nuošaliose salose, todėl bet koks tarpusavio ryšys ir bendro judėjimo plėtra buvo sudėtinga. Vis dėlto tautinio atgimimo judėjimas, prasidėjęs XIX a. antroje pusėje, sudarė palankias sąlygas tautiškai apsispręsti ir stiprinti švedų bendruomenę. Buvo atidarytos mokyklos švedų dėstomąja kalba ir bibliotekos, įkurtos švietimo ir kultūros draugijos, leidžiamos knygos švedų kalba. Estijos švedų knygų kultūra buvo įvairi. Švedų kalba leidžiamų leidinių skaičius Estijoje nebuvo gausus, ne visi švedų kalba pasirodę leidiniai buvo skirti švedų bendruomenei. Daug bibliotekoms skirtų knygų ir mokyklų vadovėlių buvo gaunama ir iš Švedijos. Reikėtų paminėti ir priešingą tendenciją – nemažai knygų apie Estijos švedų bendruomenes buvo leidžiama Švedijoje. Šios iniciatyvos ėmėsi asmenys, susiję su Estijos švedų mokyklų ir bažnyčių veikla. Estijos švedų kalba ir etnografija imta domėtis pačioje Švedijoje. Nors Estijos švedų poveikis socialiniam ir kultūriniam Estijos gyvenimui nebuvo reikšmingas, šios mažumos tautiniai vadovai ėmėsi pastangų telkti švedų bendruomenę spausdintinės žiniasklaidos būdu. Leidiniai švedų kalba, ypač laikraščiai, tapo pagrindine nacionalinio tapatumo kūrimo priemone.