Siekdama nustatyti Baltarusijos bibliologijos plėtros kryptį nacionalinio atgimimo kontekste ir išspręsti trečiojo dešimtmečio knygotyros rekonstrukcijos problemą autorė pripažįsta, kad žinios – tai svarbiausias išlikęs Baltarusijos nacionalinės tapatybės elementas.
Trečiojo dešimtmečio Baltarusijos bibliologijos raida buvo glaudžiai susijusi su antrąja nacionalinio atgimimo banga 1918–1929 metais Baltarusijoje ir 1921–1939 metais Vakarų Baltarusijoje. Tai vaisingiausias Baltarusijos nacionalinės plėtros laikotarpis. Nors jis ir labai trumpas, jo laimėjimai lenkia viso XIX amžiaus laimėjimus.
Pirmieji reikšmingi Baltarusijos bibliologijos rezultatai siejami su pirmąja šalies moksline draugija „Inbelkult“ (1922–1929) ir jos veikla. 1926 metai buvo kupini įvykių: išleisti du solidūs Vaclavo Lastovskio darbai (400 metų Baltarusijos spaudai, 1525–1925 ir Baltarusijos (krivičių) knygos istorija), įkurta Baltarusijos bibliofilų draugija, pradėjusi tyrinėti bibliologijos problemas (Baltarusijos knygos kultūrą, knygos leidybos istoriją, knygos meną). Nemažai žymių Baltarusijos mokslininkų ir nacionalinio atgimimo veikėjų domėjosi knygotyros problemomis (E. Karskis, V. Pičeta, B. Epimah-Šinila, M. Dovnaras-Zapolskis, V. Lastovskis, A. Šliubskis, N. Ščekotichinas, D. Dovgialo, S. Nekraševičius, M. Meleško, N. Kasperovičius, D. Želunovičius, A. Stankevičius). Jie buvo Baltarusijos knygotyros teorijos ir istorijos pionieriai. Naujos Baltarusijos SSR bibliotekos darbuotojai pradėjo bibliografijos ir bibliotekininkystės tyrimus (I. Simanovskis, J. Bibila). Pradėta diskusija dėl profesinės periodikos. Baltarusijos knygotyros forumais tapo žurnalai „Nash krai“, „Polymia“, „Uzvysha“ ir „Inbelkult humanitarinių mokslų darbų leidinys“. Tačiau Baltarusijos atgimimo laikotarpis buvo labai trumpas: 1929 m. pabaigoje – 1930 m. pradžioje įvyko didžioji Baltarusijos intelektualų tragedija. Dauguma buvo apšaukti „nacdemais“ ir įkalinti arba nužudyti. Iki pat septintojo dešimtmečio Baltarusijos knygotyrą buvo apėmęs sąstingis.
Trečiojo dešimtmečio Baltarusijos knygotyros paveldas moko, kad:
1) dokumentinis paveldas yra svarbiausia sudedamoji nacionalinės raidos dalis; specializuotų mokslo ir socialinės veiklos centrų veikla yra galingas įrankis, telkiantis intelektualines pajėgas, ir knygotyros teorijos, metodologijos bei istorijos pažangos variklis; profesinė knygotyros spauda yra svarbi žinių kūrybos ir sklaidos priemonė; mokslo darbuotojų ugdymas – svarbiausia sėkmingų knygotyros projektų įgyvendinimo sąlyga;
2) knygotyros tyrimai tampa istorijos, archyvistikos, kraštotyros, filologijos, kultūrologijos komplekso dalimi; svarbiausios tyrimų sritys yra šios: šaltiniotyra, istoriografija, knygos kultūros paminklų išsaugojimas, knygos ir leidybos istorija, P. Skorinos senųjų knygų spaudos studijos, bibliotekininkystė ir bibliografija; bibliofilija, knygos kultūra; tyrimo kryptys apima nacionalinių dokumentų identifikacijos tyrimus, knygos tipologiją, bibliologijos metodus ir metodologiją.
Baltarusijos knygotyros laimėjimai trečiajame XX a. dešimtmetyje yra labai svarbūs. Jie rodo akivaizdžią Baltarusijos kultūros autonomiją.