IKI IR PO VACLOVO LASTAUSKO: BALTARUSIŲ MOKSLAS APIE KNYGĄ PERSONALINĖS KNYGOTYROS KONTEKSTE (RUSŲ K.)

Santrauka

Белорусский государственный университет культуры и искусств,
Кафедра теории и истории информационно-документных коммуникаций
ул. Рабкоровская, 17, Минск, 220007, Республика Беларусь
E-mail: loradounar@gmail.com

Straipsnio objektas – Vaclovo Lastausko (1883–1938) indėlis į Baltarusijos knygotyros raidą, nagrinėjant pagrindines Baltarusijos knygos kultūros temas. Straipsnio objektas tiesiogiai siejasi su XIX amžiuje atsiradusiu knygos mokslu ir šiandienos Baltarusijos knygotyros situacija. Pasirinktas personalinis kontekstas – ne tiek lyginamasis, pabrėžiantis V. Lastausko indėlį, kiek archetipinis, parodantis vienos ar kitos asmenybės reikšmę baltarusių knygos istorijoje. Straipsnio tikslas – aktualizuoti personalinės knygotyros vaidmenį knygos moksle, parodyti, kad Baltarusijos knygotyros raidą skatina ne tiek sukauptų knygos žinių kiekis, kiek tai, kad buvo parengti ir išleisti fundamentiniai programiniai knygotyros darbai, kurie tapo etapiniais knygotyros moksle ir svarbiais Baltarusijos knygotyros ateičiai. Vienas iš tokių baltarusių knygos istorijos darbų – V. Lastausko Baltarusių knygos istorija (Kaunas, 1926).
Šiandien personalinė knygotyros kryptis, palyginti su kitomis jos dedamosiomis arba su funkcionaliąja knygotyra, teoriniu ir metodologiniu požiūriu turi menkesnį įdirbį. Bet kaip mokslo reiškinys ji egzistuoja nuo pat knygos mokslo atsiradimo (jos pagrindas – biografinis). Mūsų įsitikinimu, personalinės knygotyros objektas – tai pati asmenybė (personalija) ir personalinio paveldo interpretacija, jo raida. Tipologiniai požymiai pirmuoju atveju yra personaliniai kūriniai (knygotyrininkų darbai, veiklos rezultatai ir egodokumentai), antruoju – personalinis turinys: pačios asmenybės mokslinių tyrimų ir palikimo publikacijos.
Nagrinėjant baltarusių knygotyros žinių priešistorę, straipsnyje dėmesys telkiamas į glaudų jų ryšį su raštijos raida, rankraštinių knygų kūrimu ir jų sklaida (IX–XIII a.), spausdintinės knygos atsiradimu XVI amžiuje. Vilniaus universitete XIX amžiaus pradžioje Joachimas Lelewelis ir Aleksandras Wiktoras Bohatkiewiczius suformavo naujo mokslo apie knygą pagrindus, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje pasirodė Aleksandro Jelskio, Efimo Karskio darbai, nagrinėjantys raštijos ir spausdintinio paveldo paminklus. V. Lastausko knygos istorija tapo pirmuoju bandymu tirti knygą kaip materialaus daikto, dvasinės ir meninės išraiškos visumą. Tai pirmasis Baltarusijos knygos kultūros istorijos tyrimas.
Straipsnyje taip pat aptariami pagrindiniai baltarusių knygotyros laimėjimai ir problemos sovietmečiu. Iki dešimtojo dešimtmečio vidurio nebuvo specialių knygotyros renginių, jie vyko prišlieti prie bendrųjų humanitarinių konferencijų. Šiandien galima kalbėti apie Baltarusijos knygotyrą kaip apie subrendusį knygos mokslą – vyrauja istorinių knygų rinkinių tyrimai, išleista monografijų ir vadovėlių. Teorinėje plotmėje daugiausia dirbama terminologinės tvarkybos srityje, taip pat knygos metodologijos, baltarusių knygos istorijos metodologijos, knygos kaip kultūros universumo, knygos ir dokumento santykio, nacionalinio elektroninio dokumento ir kitomis temomis.