Žydų gelbėjimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais: lietuviško muziejinio naratyvo kūrimo praktikos

Santrauka

Lietuviška istoriografija rodo, kad žydų gelbėjimo Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais tema įsiterpia į skirtingas naratyvines schemas: ikiholokaustinį Antrojo pasaulinio karo pradžios žydų pabėgėlių gelbėjimo pasakojimą ir Holokausto Lietuvoje temą. Klaustina: kokios naratyvinės žydų gelbėjimo schemos yra naudojamos Lietuvos muziejuose, ką žydų gelbėjimo tema muziejus nori pranešti visuomenei, kokiomis priemonėmis kuria muziejinį istorinį pasakojimą, kokie istorinės kultūros įvykiai skatina žydų gelbėjimo temų viename ar kitame Lietuvos muziejuje atsiradimą? Atsakymams į šiuos klausimus pasitelkiama keturių atvejų (Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus, „Sugiharos namų“ Kaune, Kauno IX forto, Šeduvoje kuriamo muziejaus „Dingęs Štetlas“) analizė. Ji atskleidė, kad žydų gelbėjimo tema siekiama pateikti kuo objektyvesnį, visa aprėpiantį šios praeities vaizdinį ir pasitelkus jį atlikti kelias svarbias funkcijas. Tai Lietuvos ir užsienio lankytojų edukavimas (muziejus kaip pažinimo erdvė), žydų gelbėtojų pagerbimas, prisiminimas, padėka jiems (muziejus kaip memorialinė erdvė), su žydų gelbėjimu susijusių stereotipų paneigimas (muziejus kaip demitifikacijos erdvė).