Straipsnyje analizuojama rašto koncepcijos sklaida austrų rašytojos Ilzės Aichinger apsakyme Eliza Eliza. Straipsnio išeities taškas yra rašto esmės sąsaja su žaidimo principu, metodologinis pagrindas – Jacques’o Derrida sceniško tarsi žaidimas, rašto samprata. Raštą apsakyme Eliza Eliza įkūnija vėduoklės vaizdinys, ir raštas tampa sceniškas. Veikėjų paveiksluose įžvelgiami aktorių, marionečių, režisieriaus vaidmenys. Besiplėtojantis novelės veiksmas prilygsta spektakliui. Ir raštą, ir jį fiksuojančią vėduoklę veikia sceniniai estetikos dėsniai – įtampos tarp priešingybių augimas ir slūgimas. Novelėje eksplikuojamas „netikėtumas“ išjudina iš anksto numatytą racionalią tvarką. Raštas – vaidinimas funkcionuoja kaip nesąmoningas ir nesibaigiantis žaidimas.
Žaidimo principas novelėje perteikiamas vėduoklės klosčių bangavimu. Svarbiausia vėduoklės savybė – paslėpti ir atskleisti – pritaikoma raštui, byloja apie ženklišką žodžių materialumą, atsiveriančias bei užsiskleidžiančias reikšmes. Klosčių figūra šalina subjektą – jo vietą užima santykių visuma. Santykiai suvoktini kaip (rašto) sferos, kurios ribos yra, bet negali būti nusakomos, sluoksniai. Klosčių žaismą, „vėduoklės aukso spalvą“ reikėtų suprasti kaip atvirkščiai atspindinčius, tai apibūdina rašto funkcionavimą, atveria refleksijos arba autorefleksijos galimybę. Veidrodžio figūros rastis teikia retrospektyvos galimybę. Atminties aktualinimas, apsakyme figūruojantys rašto atspaudai „ant smilkinių“ ir „širdyje“, remiantis Derrida poezijos sąvokos aiškinimu, leidžia daryti išvadą apie „rašto kūno“ atsiradimą ir to kūno žlugimą poetinės kalbos „katastrofoje“.