Viena iš svarbiausių Paulio Celano kūrybos temų – laiko problema. Ji apima tiek egzistencinio buvimo laike, tiek gyvenimo konkrečioje istorinėje epochoje aspektus. Atsižvelgus į laiko problemos plotį ir laikinių aspektų įvairovę, šio straipsnio objektu pasirinkta laiko tarpų problemika ir laiko neigimo poetika. Ši problemika vėlyvojoje kūryboje komplikuočiausia, todėl labiausiai tyrinėtina. Vėlyvuosiuose tekstuose ypatingai susitinka kalba ir laikas: kalbėjimo, nutilimo, nebylumo paradigma kiekviename tekste vis iš naujo sąveikauja su tekančiu, sustojančiu, amžinybėn / į niekur sutekančiu laiku. Vėlyvojoje kūryboje dar griežčiau laikomasi ir iki tol svarbios žodžių atrankos, sintaksės paprastinimo principo, rašymo elipsėmis. Trumpėja eilėraščio „siužeto“ laikas – ilgėja tarpų, nepasakytumo laikas, o kartu ir eilėraščio suvokimo laikas. Kompozicinis paskiro teksto taupumas ir rišlumo suardymas eina išvien su laiko suvokimo aporijomis. Šios analizės tikslas – patyrinėti vėlyvojoje kūryboje užsimezgantį specifinį lūžius aktualizuojantį santykį su laiku, kuris pasireiškia kaip švytavimas tarp laiko ir belaikiškumo sampratų.