Kūrybos raiškos vieta Ilzės Aichinger apsakyme Mano kalba ir Aš
Straipsniai
Inga Bartkuvienė
Publikuota 2008-01-01
https://doi.org/10.15388/Litera.2008.4.7820
PDF

Kaip cituoti

Bartkuvienė I. (2008) „Kūrybos raiškos vieta Ilzės Aichinger apsakyme Mano kalba ir Aš“, Literatūra, 50(4), p. 31-39. doi: 10.15388/Litera.2008.4.7820.

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas kūrybos lokalizacijos klausimas objektu pasirinkus Ilzės Aichinger apsa­kymąMano kalba ir aš. Susitelkta ties kalbos raiš­kos ženklais autoreferentiniame Aichinger rašyme. Siekis – atskleisti, kaip tekste išsidėsto, kaip veikia ir kokias reikšmes įgauna kalbarašantysisrašymasraštas. Teorines prieigas teikia Martino Heideggerio kalbos filosofija bei Jacques Derrida „gramatologija“.

Straipsnio dalyje „Riba kaip kalbos sritis“ apta­riamos kalbos sklaidos kūryboje bei kūrybos kalboje aktualizacijos. Kalba Aichinger tekste steigiasi opo­zicinių savybių sava svetima sandūroje. Analizė pa­rodo, jog šią opoziciją eliminuoja besiplečiantis kity­bės atverčių laukas. Personifikuotos kalbos „sienos kirtimas“, „apsistojimas prie jūros“ erdviškai žymi ribinę situaciją, kuri yra kalbos būties sąlyga.

Dalyje „Kūryba rašte“ gvildenami veikiančių figūrų implikuojami balso ir rašto santykiai: balsas yra kalbančiojo subjekto savybė, antropomorfinį pa­vidalą apsakyme įgijusi kalba prabilti atsisako. Jos būties būdas yra spektriškas, daugialypis, raštiškas. „Sustingęs rašale“ rašantysis praranda subjektyvybę ir išlieka tik kaip signatūros statusas, o „sustingusi rašale kalba“ grąžinama į rašto „būties namus“.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.