Atramos tašku pasirinkęs dinamišką Karolio Wojtyłos poemoje Myśląc Ojczyzna (lie. „Mąstant apie Tėvynę“) suformuluotą tėvynės koncepciją (Kiedy myślę: Ojczyzna, szukam drogi, która zbocza przecina, … biegnie stromo w każdym z nas i nie pozwala ustać) ‘Kai mąstau: Tėvynė, ieškau kelio, kuris šlaitus kerta, bėga stačiai per kiekvieną iš mūsų ir neleidžia sustoti’, autorius aptaria du lenkų TĖVYNĖS koncepto profilius: bajorijos (inteligentų) ir liaudies (valstiečių). Pirmajame, kuris savitai tęsia kovotojų pulkų tradiciją, žmogaus ryšys su tėvyne modeliuojamas pagal patriotinį herojišką etosą, kilusį iš romantizmo ir turintį jo bruožų, orientuotą į kovą ir pasiaukojimą. Bajorų žemvaldžių tradicijoje šis profilis iš esmės įgijo atgailos dimensiją, buvo siejamas su kaltės jausmu dėl Pirmosios Respublikos žlugimo. Jame vyraujanti nacionalinės tėvynės samprata į antrą planą nustumia tarpusavyje konkuruojančias regioninės, europietiškosios, pilietinės ir kultūrinės tėvynės sąvokas. Antrajame, liaudiškajame, profilyje tėvynė kyla iš valstietiškosios tradicijos, kuriai kaltės dėl tėvynės žlugimo jausmas buvo svetimas, mat bajorų Lenkijoje valstiečiai buvo baudžiauninkai. Valstietiškasis bendro darbo ir visuomeninio solidarumo idėjomis paremtas etosas itin artimas pozityvizmo dvasiai. Be to, jame tėvynės samprata grindžiama ne tik pareigos jausmu (Żywią i bronią), bet ir apsaugos dimensija: tėvynė ir motina neturi vien reikalauti pasiaukojimo, ji taip pat privalo globoti savo vaikus. Liaudiškajame profilyje vyrauja vietinės, „naminės“ tėvynės samprata, nacionalinės tėvynės ar pasaulio kaip bendros tėvynės samprata jam nebūdinga. Autorius daro prielaidą, kad abu aptarti tėvynės profiliai daugeliu atžvilgių vienas kitą papildo.