Straipsnyje aptariama meno dehumanizacijos problema ispanų filosofo O. y Gasseto darbuose. XIX a. pabaigoje prasidėjusi meno metamorfozė sunkiai tilpo į ankstesnės meno raidos rėmus ir buvo pavadinta modernizmo fenomenu. Šį fenomeną filosofas siejo su meno dehumanizacija ir paradoksaliai vertino tai kaip pozityvų poslinkį. Jo nuomone, naujosios muzikos, naujojo meno apskritai nepopuliarumas sietinas su pačia šio meno prigimtimi: jis nėra orientuotas į daugumos skonį, bet kuria savarankišką estetinių vertybių pasaulį, kuriame forma įgyja autonomišką reikšmę. Taip sukonstruoti meno kūriniai juos stebint reikalauja išlaikyti distanciją, taigi, reikalauja kontempliatyvaus, o ne vartotojiško santykio su jais. Naujasis menas ne tiek vengia vaizduoti žmogiškus dalykus, kiek siekia juos neatpažįstamai deformuoti. Naujojo meno intranscendentinė orientacija liudija, kad menas pakeitė savo vietą žmogiškosios veiklos ir interesų hierarchijoje. Meno dehumanizacijos problema aptariama platesniame Vakarų Europos kultūros krizės kontekste. Kritikuojamas menas menui principas. Pateikiama K. Marxo meno samprata.
