Dekartiškasis Dievo įrodymas: prielaidos ir intencijos
-
Skirmantas Jankauskas
Publikuota 2004-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.2004.65.6650
PDF

Reikšminiai žodžiai

naujųjų amžių filosofija
Dievo įrodymas
cogito
pažinimas
tradicinis mąstymas
dekonstrukcija

Santrauka

Straipsnyje analizuojami Descartes’o Metafiziniai apmąstymai. Analizės atskaitos tašku pasirinktas dekartiškasis Dievo įrodymas. Mėginama parodyti, kad būtent šis įrodymas yra dekartiškųjų apmąstymų ašis, nors paskesnė filosofija kur kas labiau sureikšmino cogito principą. Kartu pritariama tradiciniam požiūriui, kad svarbiausias Descartes’o atradimas vis dėlto yra cogito principas, kuris inicijuoja naująjį mąstymą. Aptariant šį principą, atskiriamas jo atradimo ir įteisinimo kontekstas. Teigiama, kad šį principą tiesiogiai numato aktyvaus gamtotyrinio mąstymo struktūra, o visuotinė abejonė yra tik būdas, kuriuo tą principą Descartes pagrindžia. Tačiau naująjį principą reikia įteisinti ir Dievo įrodymas yra būdas, kuriuo Descartes jį priderina prie tradicinio mąstymo. Įrodymo įsteigta sąsaja su Dievu faktiškai reiškia galimybę naujuoju principu nusavinti tradicinio mąstymo turinį, o paskui veikiai ir sukirpti jį pagal cogito reikalavimus. Todėl straipsnyje atskleidžiama, kaip konkrečiai naujasis principas keičia tradicinio mąstymo struktūrą ir kaip tai lemia paskesnio filosofavimo problematiką. Straipsnis baigiamas išvada, kad Dievo įrodymas ne tiek sutvirtino tikėjimą, kaip kad tikėjosi Descartes, bet veikiau atvėrė kelią tikėjimo ir juo grindžiamo tradicinio mąstymo dekonstrukcijai.
PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.