Tėvų auklėjimo stiliaus ir emocinio intelekto sąsajos su vyresniųjų paauglių saviveiksmingumu bei saviverte pagal lytį
Šiame straipsnyje analizuojamos prognostinės tėvų auklėjimo stiliaus ir paauglių emocinio intelekto galimybės numatyti savivertę ir saviveiksmingumą paauglystėje atskirai vaikinams ir merginoms. Analizei naudoti duomenys iš tęstinio Klaipėdos apskrities mokyklose atliekamo vyresniųjų klasių mokinių tyrimo. Tiriamųjų imtį sudarė 1028 mokiniai, kurių amžius 16–18 metų (M = 16,29; SD = 0,93), iš jų 624 merginos ir 404 vaikinai. Šiame straipsnyje naudojama 2008–2009 m. surinkta informacija apie paauglių savivertę (RSE: Rosenberg Self–Esteem scale, Rosenberg, 1965), tėvų auklėjimo stilių (EMBU: Egna Minnen Beträffande Uppfostran, Arrindell et al., 1994), paauglių emocinį intelektą (ESCQ-45: Emotional Skills and Competence Questionnaire, Takšić et al., 2009) ir saviveiksmingumą (GSE: Generalized Self-Efficacy Scale, Schwarzer and Jerusalem, 1995). Tyrimo rezultatai parodė, kad merginos turi aukštesnį bendrą emocinį intelektą (ir didesnius visus emocinio intelekto rodiklių įverčius) nei vaikinai; merginų ir vaikinų saviveiksmingumas nesiskiria, tačiau vaikinai pasižymi didesne saviverte nei merginos. Abu tėvai emocinę šilumą, kaip auklėjimo stilių, dažniau naudoja, kai šeimoje auga duktė, o tėvas (bet ne motina) dažniau naudoja atstūmimą, kai šeimoje auga sūnus. Labiausiai su emocinio intelekto rodikliais yra susijusi tėvų emocinė šiluma, tačiau svarbūs ir kiti tėvų auklėjimo stiliai, kurių sąsajos su paauglių emociniu intelektu priklauso ir nuo tėvų, ir nuo vaiko lyties. Apibendrinant galima teigti, kad vaikinų ir merginų saviveiksmingumą ir merginų savivertę numatyti leidžia tik emocinis intelektas, o vaikinų savivertę – dar ir tėvo emocinė šiluma.