Dar iki XVIII a. Rytų Prūsijoje dėtos pastangos plėsti mokyklų tinklą ir pakelti mokymo lygį. Mėginta įvesti privalomą mokymą. Mokyklose, veikusiose prie parapijų centrų (jas vadinsime parapijinėmis) ir nedidelėse kaimo mokyklose mokyta lietuvių kalba. Pagrindiniai Rytų , Prūsijos kaimiškų vietovių gyventojai buvo lietuviai, o miestų - vokiečiai, todėl miesto mokyklose vyravo mokymas vokiečių kalba. Kaimo mokyklose vaikai pagrindinai buvo mokomi skaityti ir dainuoti, vėliau – rašyti ir skaičiuoti. Skaitymo knygomis buvo biblija, katekizmas ir dainynas, išleisti lietuvių kalba. XVIII a. pradžioje maras išnaikino daug Rytų Prūsijos gyventojų. Jos valdovai pradėjo plačią krašto kolonizaciją vokiečiais. XVIII a. pirmoje pusėje Rytų Prūsijoje buvo apgyvendintas didelis skaičius vokiečių kolonistų. Tuo metu išsiplėtė kaimo mokyklų, skirtų mokyti kolonistų vaikus, tinklas. Kolonistai nesugebėjo prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir didelė jų dalis išsikraustė. Todėl kaimo mokyklose padaugėjo vietinių gyventojų vaikų ir jų mokymas vyko lietuvių kalba, be to, nusivylusi kolonistais Rytų Prūsijos valdžia pradėjo labiau rūpintis vietiniais krašto gyventojais. XVIII a. antroje pusėje kolonizacija vyko mažesniais maštabais, bet kompaktiškiau, todėl tose vietose būdavo atidaromos vokiškos mokyklos. Bet jų buvo nedaug. Daugelis kaimo mokyklų buvo skirtos vietiniams gyventojams – lietuviams valstiečiams. Lietuviai valstiečiai Rytų Prūsijoje buvo vadinami „žemininkais“, todėl jų vaikams skirtos mokyklos vadinosi „žemininkų mokyklos“. Mokymas jose vyko lietuvių kalba, mokė mokytojai, kurių dauguma nemokėjo vokiečių kalbos. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje „žemininkų mokyklose“ pereinama prie pasaulietinio lektūros turinio, atitikusio kaimo gyventojų interesus. Tam buvo išleisti atitinkami vadovėliai lietuvių kalba.