Besitęsiantis ginčas apie meno „pabaigą“ arba „mirtį“ trunka jau apie du šimtmečius. Žinoma, čia turime reikalą su simboline mirtimi, mirčių (ar nužudymų) rūšimi, labai dažna XIX amžiuje. Šalia „meno mirties“ galime paminėti „žmogaus mirtį“ (Maxas Stirneris, Fiodoras Dostojevskis) ir „Dievo mirtį“ (Friedrichas Nietzsche). Šios simbolinės mirtys pasižymi tuo, kad sukelia velionio prisikėlimą. Pavyzdžiui, po Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio paskelbtos „meno pabaigos“ diagnozės prasidėjo du meninės kūrybos gausa trykštantys amžiai. O apie mūsų laikus netgi galima kalbėti kaip apie epochą, kurioje vyrauja (at)vaizdas.
Straipsnio autorius teigimu, skelbdamas „meno mirtį“ Hegelis galėjęs matyti tik problemos dalį. Autorius pritaria Hegeliui, kai šis pagrįstai kalba apie „meno pabaigą“ turėdamas omenyje „estetinį“ meną, jo galimybę veikti dabarties kultūrą. Vis dėlto, anot straipsnio autoriaus, turime pripažinti, kad šiandieną nauja technika atveria naują šansą meno esačiai mūsų gyvenime. Atsižvelgdami į šį meninės technikos atsiradimą, galime kalbėti apie „viešojo meno“, meno, įtraukto į mūsų kasdienį egzistavimą, sugrįžimą.