MENAS ATĖJUS JO PABAIGAI. PASTABOS APIE MENO MIRTĮ ŠIANDIEN
Sekuliarizacijos profiliai
Federico Vercellone
Publikuota 2011-01-01
https://doi.org/10.15388/Relig.2011.0.2754
PDF

Kaip cituoti

Vercellone F. (2011) „MENAS ATĖJUS JO PABAIGAI. PASTABOS APIE MENO MIRTĮ ŠIANDIEN“, Religija ir kultūra, 80, p. 52-630. doi: 10.15388/Relig.2011.0.2754.

Santrauka

Besitęsiantis ginčas apie meno „pabaigą“ arba „mirtį“ trunka jau apie du šimtmečius. Žinoma, čia turime reikalą su simboline mirtimi, mirčių (ar nužudymų) rūšimi, labai dažna XIX amžiuje. Šalia „meno mirties“ galime paminėti „žmogaus mirtį“ (Maxas Stirneris, Fiodoras Dostojevskis) ir „Dievo mirtį“ (Friedrichas Nietzsche). Šios simbolinės mirtys pasižymi tuo, kad sukelia velionio prisikėlimą. Pavyzdžiui, po Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio paskelbtos „meno pabaigos“ diagnozės prasidėjo du meninės kūrybos gausa trykštantys amžiai. O apie mūsų laikus netgi galima kalbėti kaip apie epochą, kurioje vyrauja (at)vaizdas.
Straipsnio autorius teigimu, skelbdamas „meno mirtį“ Hegelis galėjęs matyti tik problemos dalį. Autorius pritaria Hegeliui, kai šis pagrįstai kalba apie „meno pabaigą“ turėdamas omenyje „estetinį“ meną, jo galimybę veikti dabarties kultūrą. Vis dėlto, anot straipsnio autoriaus, turime pripažinti, kad šiandieną nauja technika atveria naują šansą meno esačiai mūsų gyvenime. Atsižvelgdami į šį meninės technikos atsiradimą, galime kalbėti apie „viešojo meno“, meno, įtraukto į mūsų kasdienį egzistavimą, sugrįžimą.
Pagrindiniai žodžiai: Hegelis, meno pabaiga, pasaulio estetizavimas, technika.

ART AFTER ITS END: NOTES ON THE “DEATH OF ART” TODAY
Federico Vercellone

Summary
The on-going debate on the “end” or the “death” of art has continued for almost two centuries. The death we are dealing with in this case is, certainly, a symbolical one, a kind of death (or of murder) that is very frequent in the 19th century. Besides the “death of art”, the ones to mention are also the “death of man” (Max Stirner, Fiodor Dostojevskij) and the “death of God” (Friedrich Nietzsche). These symbolical deaths are very particular as they produce the resurrection of the deceased. For example, after the Hegelian diagnosis of the “end of art”, two very plentiful centuries of artistic production have begun. One can even speak about our time as an epoch dominated by image. Our thesis is that Georg Wilhelm Friedrich Hegel could have seen only a part of the problem. We agree with him as he had spoken reasonably about the “end of art” in relation to the “aesthetic” art, in relation to its possibility to dominate the culture of the present. Nevertheless, we have to recognize that today the new technologies open a new chance for the presence of art in our life. Considering this emergence, we can speak of a return of the “public art”, of the art that is inserted in our daily existence.
Keywords: Hegel, the death of art, aesthetization of world, technology, public art.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.