Straipsnyje nagrinėjamas (at)vaizdų įsiveržimas į mūsų pasaulį, sukėlęs estetinės patirties revoliuciją. (At)vaizdai jau nebelaikomi priklausančiais visatai, skirtingai nei realus pasaulis, aiškiai „suspenduotai“ kaip opozicija realybei. Jie gali net įtraukti mediją. Būtent medija paverčia (at)vaizdą
atpažįstamu. Ji padaro jį suvokiamą kaip (at)vaizdą ir leidžia mums nesupainioti jo su realybe. Tačiau ši užtvara buvo griaunama, ne tik šiandien, bet labai dažnai (at)vaizdo istorijoje, pradedant Zeuksidu ir Parazijumi, o baigiant XVIII a. fantasmagorija ir 3D šiandien. Būtent šia užtvara naudodamiesi nuo XVIII a. iki šių dienų apibrėžiame nihilizmą. Žinoma, visa tai sukuria teorinių ir etinių problemų. Mat dabar, skaitmeninių medijų atveju, susiduriame su tokia medija, su kuria sueiname į mainų santykį, su medija, kurioje esame. Autoriaus teigimu, ją galėtume apibūdinti kaip „gyvą“ mediją, taip sugriaudami tradiciškai XX a. filosofijoje įsitvirtinusį technikos / subjektyvybės santykį, kai technika dominuoja žmonijos atžvilgiu, o ne atvirkščiai. Be to, tai naratyvi medija. Ji veikia tik interaktyviame mainų santykyje ir dialoge su ja besinaudojančiu subjektu. Šis santykis labai reikšmingas, kai susiduriame su (at)vaizdais: pavyzdžiui, kai turime reikalą su pasakojimu, skirtis tarp žodinės ir vaizdinės komunikacijos tampa taki. Šis interaktyvus santykis su (at)vaizdu išryškina jo performatyvų virtualumą ir primygtinai reikalauja plėtoti (at)vaizdų ir naujųjų technologijų etiką. Remdamiesi šiuo „gyvu“ santykiu su (at)vaizdu, galime tvirtinti, kad šiandieną turime reikalą su „sekuliaria“ mitologija, mitologija be dievų. Kitaip sakant, „pasaulio vėl užkerėjimo“ problematika.