Ko mus moko Tomas Sodeika? Arba filosofijos mokymo antinomijos
Straipsniai
Marija Oniščik
Publikuota 2008-01-01
https://doi.org/10.15388/Relig.2008.2.2783
PDF (Anglų)

Reikšminiai žodžiai

filosofijos mokykla
mokymas
mokytojas
performatyvumas

Kaip cituoti

Oniščik, M. (2008) “Ko mus moko Tomas Sodeika? Arba filosofijos mokymo antinomijos”, Religija ir kultūra, 5(2), pp. 22–35. doi:10.15388/Relig.2008.2.2783.

Santrauka

Straipsnyje bandoma suformuluoti filosofijos didaktikos antinomijas, kylančias iš Tomo Sodeikos praktikuojamos ir skelbiamos filosofijos. Prieštaravimas, Sodeikos nuolat aptinkamas tarp „dialogo“ ir „teksto“, apima „atvirumo“ ir „uždarumo“, „išorybės“ ir „vidujiškumo“ metaforas, filosofijos aptariamas įprastesniais jutimiškumo ir racionalumo terminais: kai tai, kas empiriškai žinoma ir mokymo būdu perduodama, prieštarauja arba nesuteikia „pakankamo pagrindo“ idealių „tiesų“ mokymui arba skelbimui.
Vakarų filosofijos „kilmės“ pasakojimas vaizduoja filosofijos mokyklą kaip genealoginį medį, liudijantį aristokratišką kilmę, būtiną etiniam kalokagathia idealui, suprantamam kaip filosofuojančiojo gyvenimo būdas. Antinomija aptinkama tarp „gyvo žodžio klausytojo“, praktikuojančio mokytojo pavyzdžiu parodomą gyvenimo būdą, ir uždaros ezoterinės mokyklos „sekėjo“. „Dogmatinės“ mokyklos atstovas seka tam tikra apibrėžta „paradigma“ asmeninio pavyzdžio ir skelbiamo „mokymo“ prasme. Sokrato antinomija apibūdina dvejopą mokytojo vaidmenį: sokratiškas „akušeris“ sykiu yra ir mokinio sielą formuojantis skulptorius arba ją kultivuojantis „šeimos nuosavybės“ šeimininkas. Žiauri pirmojo ironija nuolat atsveriama antrojo „skulptūrinių“ ir „agrikultūrinių“ metaforų, suponuojančių esamą pavyzdį, mokytojo turimą apriorinio etinio žinojimo idealą. Praktikos ir teorijos antinomija pristatoma, nagrinėjant Meisterio Eckharto ir Tomo Akviniečio didaktiką. Tariamai „praktinė“ pamokslininko padėtis neatmeta jo, kaip „įstatymo skelbėjo“, vaidmens. Mokytojo įvardijimas „meistru“ veda į kitą antinomiją, kurioje susiduria nuoroda į „poietinę“ mokymo prigimtį, leidžiančią perduoti mokiniui teksto gamybos amatą, su įsakmiai reikalaujamu filosofijos mokymo performatyvumu. Kanto antinomija – tai prieštara tarp „istorinio“ ir „racionalaus“ žinojimo. Tik antrasis yra „objektyviai“ filosofinis, tačiau būtent jo neįmanoma išmokyti, nes išmokytas jis neišvengiamai tampa „subjektyvus“ ir „istorinis“. Todėl daugiausia, ką gali padaryti mokytojas, tai išmokyti filosofuoti. Antinomija susidaro tarp filosofo bei filosofijos idėjų ir besireiškiančių jų „fenomenų“. Kartu būtina mokymo sąlyga tampa performatyvumas.

 

PDF (Anglų)

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.