KO MUS MOKO TOMAS SODEIKA? ARBA FILOSOFIJOS MOKYMO ANTINOMIJOS
-
Marija Oniščik
Publikuota 2008-01-01
https://doi.org/10.15388/Relig.2008.2.2783
PDF

Kaip cituoti

OniščikM. (2008) „KO MUS MOKO TOMAS SODEIKA? ARBA FILOSOFIJOS MOKYMO ANTINOMIJOS“, Religija ir kultūra, 5(2), p. 22-35. doi: 10.15388/Relig.2008.2.2783.

Santrauka

Straipsnyje bandoma suformuluoti filosofijos didaktikos antinomijas, kylančias iš Tomo Sodeikos praktikuojamos ir skelbiamos filosofijos. Prieštaravimas, Sodeikos nuolat aptinkamas tarp „dialogo“ ir „teksto“, apima „atvirumo“ ir „uždarumo“, „išorybės“ ir „vidujiškumo“ metaforas, filosofijos aptariamas įprastesniais jutimiškumo ir racionalumo terminais: kai tai, kas empiriškai žinoma ir mokymo būdu perduodama, prieštarauja arba nesuteikia „pakankamo pagrindo“ idealių „tiesų“ mokymui arba skelbimui.
Vakarų filosofijos „kilmės“ pasakojimas vaizduoja filosofijos mokyklą kaip genealoginį medį, liudijantį aristokratišką kilmę, būtiną etiniam kalokagathia idealui, suprantamam kaip filosofuojančiojo gyvenimo būdas. Antinomija aptinkama tarp „gyvo žodžio klausytojo“, praktikuojančio mokytojo pavyzdžiu parodomą gyvenimo būdą, ir uždaros ezoterinės mokyklos „sekėjo“. „Dogmatinės“ mokyklos atstovas seka tam tikra apibrėžta „paradigma“ asmeninio pavyzdžio ir skelbiamo „mokymo“ prasme. Sokrato antinomija apibūdina dvejopą mokytojo vaidmenį: sokratiškas „akušeris“ sykiu yra ir mokinio sielą formuojantis skulptorius arba ją kultivuojantis „šeimos nuosavybės“ šeimininkas. Žiauri pirmojo ironija nuolat atsveriama antrojo „skulptūrinių“ ir „agrikultūrinių“ metaforų, suponuojančių esamą pavyzdį, mokytojo turimą apriorinio etinio žinojimo idealą. Praktikos ir teorijos antinomija pristatoma, nagrinėjant Meisterio Eckharto ir Tomo Akviniečio didaktiką. Tariamai „praktinė“ pamokslininko padėtis neatmeta jo, kaip „įstatymo skelbėjo“, vaidmens. Mokytojo įvardijimas „meistru“ veda į kitą antinomiją, kurioje susiduria nuoroda į „poietinę“ mokymo prigimtį, leidžiančią perduoti mokiniui teksto gamybos amatą, su įsakmiai reikalaujamu filosofijos mokymo performatyvumu. Kanto antinomija – tai prieštara tarp „istorinio“ ir „racionalaus“ žinojimo. Tik antrasis yra „objektyviai“ filosofinis, tačiau būtent jo neįmanoma išmokyti, nes išmokytas jis neišvengiamai tampa „subjektyvus“ ir „istorinis“. Todėl daugiausia, ką gali padaryti mokytojas, tai išmokyti filosofuoti. Antinomija susidaro tarp filosofo bei filosofijos idėjų ir besireiškiančių jų „fenomenų“. Kartu būtina mokymo sąlyga tampa performatyvumas.
Pagrindiniai žodžiai: filosofijos mokykla, mokymas, mokytojas, performatyvumas.

What does Tomas Sodeika Teach Us? or the Antinomies of the Philosophical Teaching
Marija Oniščik

Summary
The article is based on the twofold experience of listening to the “living voice” of Tomas Sodeika and reading the corpus of his writings. Some antinomies of philosophical didactics are detected and formulated. Those arise from the reflection on the origin of Western philosophical tradition as a kind of a genealogical tree. The ethical dimension of Greek philosophical education is viewed as a pattern of listening to the teacher speaking and imitating him as a kind of the moral norm or paradeigma. The notion of the philosophical school known from Diogenes Laertius combines the investigation of phenomena and the commitment to certain dogmata, common to the school representatives, these views becoming the obliging rational paradigm of the school. Socratic teaching method exemplified the ambivalence in doing the job of a midwife and that of a sculptor which presupposes the a priori norm of knowledge processed by the teacher. Another set of the antinomies derives form the theory/practice opposition. Here didactics of Thomas Aquinas and Meister Eckhart are the examples of apparent contradiction, since the aim of both is a figure of a preacher proclaiming the law. The Kantian antinomy emerges from the opposition between “historical” and “rational” knowledge, of which only the latter is philosophical in the proper sense, yet it cannot be taught without loosing this property. In Kantian view philosophy and the teacher of philosophy are caught between the idea and the phenomenon. The thesis of performatyvity is presented as the necessary condition of philosophical teaching.
Keywords: philosophical school, teaching, teacher, performatyvity.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.