Liturgija kaip veiksnys lietuvių ir prūsų tautinei tapatybei išsaugoti Prūsijos kunigaikštystėje XVI amžiuje
Straipsniai
Darius Petkūnas
Klaipėdos universitetas
Publikuota 2018-06-25
https://doi.org/10.51554/SLL.2018.28815
PDF

Reikšminiai žodžiai

Liuteronų Bažnyčia
liturgija
Mišios
agenda
prūsų kalba

Kaip cituoti

Petkūnas, D. (2018) “ Liturgija kaip veiksnys lietuvių ir prūsų tautinei tapatybei išsaugoti Prūsijos kunigaikštystėje XVI amžiuje”, Senoji Lietuvos literatūra, 45, pp. 15–38. doi:10.51554/SLL.2018.28815.

Santrauka

Reformacija, nurodžiusi liturgiją atlikti gimtąja kalba, atvėrė galimybę Prūsijos kunigaikštystės tautoms įteisinti savo gimtųjų kalbų vartojimą bažnyčioje ir mokykloje. Šia galimybe iš karto pasinaudojo Prūsijos lenkai ir lietuviai, išvertę svarbiausius liturginius tekstus į savo kalbas ir jomis pradėję švęsti Mišias bei atlikti kitas liturgines apeigas. Tapusios Bažnyčios kalbomis, jos buvo pripažintos mažumų kalbomis krašte. Straipsnyje teigiama, kad liturginių tekstų prūsų kalba ir šią kalbą mokančių kunigų stoka buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl prūsų kalbos vartojimas nebuvo įteisintas Kunigaikštystėje. Nors Reformacija skatino vartoti gimtąją kalbą Mišiose ir kitose apeigose, liturgija prūsiškose parapijose ir toliau buvo atliekama tik vokiečių kalba, todėl prūsų atžvilgiu Reformacija ne tik neprisidėjo prie tautinės tapatybės sustiprinimo, bet, priešingai, dar labiau paspartino prūsų tautos germanizaciją.

PDF