Žvelgiant žuvies akimi: posthumanistinė perspektyva Lucieno Castaing-Tayloro ir Véréna’os Paravelos filme "Leviatanas"
Straipsnyje konceptualiai analizuojamas Lucieno Castaing-Tayloro ir Véréna’os Paravelos sukurtas eksperimentinės dokumentikos filmas Leviatanas (2012), kuriame atsiskleidžia savita vizualiosios kultūros perspektyva, leidžianti naujai permąstyti hierarchinę humanistinę etiką ir plėtoti posthumanistinį kritinį diskursą. Filmo analizė grindžiama Niklaso Luhmanno suformuluota socialinių teorijų antropocentrizmo kritika ir stebėjimo teorija bei Cary’o Wolfe’o darbais apie posthumanizmą, kurie kvestionuoja žmogaus veiklos svarbą socialinėse ir psichinėse sistemose.
Leviatanas pasiūlo radikalų neantropocentrinį požiūrį į pramoninę žvejybą. Jis atsiranda dėl neįprasto kinematografinio žvilgsnio ir filmavimo kameros pozicionavimo – nenuspėjamas kameros judėjimas, atsitiktinis kadravimas ir filmavimo kampai sukuria atvirą vaizdinių seką, nepriklausančią nuo valingo žmogaus žvilgsnio. Filmavimas iš sužvejoto jūros gyvio regos taško priverčia žiūrovą užimti neįprastą stebėtojo poziciją. Geriausiai suprasti šį požiūrį leidžia Luhmanno stebėjimo teorija, eliminuojanti žmogiškojo subjektyvumo veiksnį. Joje stebintis subjektas sykiu yra ir stebėjimo objektas, o išorinis pasaulis vienodai nepažinus nei žmogiškosioms, nei kitokioms būtybėms. Tokioje aplinkos stebėjimo struktūroje, kuri būdinga bet kokiam stebėjimo veiksmui, glūdi ir tam tikras aklumas, neleidžiantis matyti kai kurių stebimo pasaulio daiktų. Aplinkos stebėjimui būdingą aklumą gali nustatyti tik kitas stebėtojas.