Dorovė ir humanizmo baigtis: subjektas ir socialumas Habermaso ir Luhmanno teorijose
Kritinė teorija
Joseph Backhouse-Barber
Publikuota 2017-10-19
https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2017.1.10881
PDF

Reikšminiai žodžiai

posthumanizmas
dorovė
sistemų teorija
kritinė teorija
radikalus konstruktyvizmas
komunikacijos teorija
Jürgen Habermas
Niklas Luhmann

Kaip cituoti

Backhouse-Barber J. (2017) „Dorovė ir humanizmo baigtis: subjektas ir socialumas Habermaso ir Luhmanno teorijose“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 40(1), p. 98-116. doi: 10.15388/SocMintVei.2017.1.10881.

Santrauka

Straipsnyje svarstoma, kaip epistemologinis neužtikrintumas, persmelkiantis mūsų dorovinį gyvenimą, užkardo galimybę suprasti humanistinę dorovę ir atrasti joje pasitikėjimo garantą. Pirmiausia analizuojama, kaip neužtikrintumo problema nušviečiama poststruktūralizmo ir Niklaso Luhmanno stebėjimo teorijose ir kaip ji sprendžiama atsižvelgiant į dvilypę dorovės – kaip subjektyvaus ir kaip socialinio fenomeno – prigimtį. Vėliau pasitelkiami Jürgeno Habermaso darbai, iliustruojantys humanistinės dorovės ribotumą.
Straipsnyje teigiama, kad, nepaisant Habermaso ketinimų ir pateikiamų argumentų svarbos, jo svarstymai visgi negali pagrįsti jo asmeninės moralinės pozicijos. Taip nutinka dėl jo minčiai būdingos humanistinio mąstymo struktūros, neleidžiančios išnarplioti paradoksalaus subjekto ir socialumo santykio problemos. Straipsnio pabaigoje siūlomi keli sprendiniai, kurie, nesant užtikrintumo, įgalintų humanizmo dorovinę nuostatą. Tai galima padaryti tik pripažįstant paradoksalią dorovės prigimtį, kuri neredukuojama tik į vieną ar kitą dėmenį ir atsiskleidžia tik kaip netobula patirtis, kuriai visada bus būdingas šališkumas.
PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.