Socialinio pripažinimo patologijos: Axelis Honnethas ir kritinės teorijos atsinaujinimo galimybė

Santrauka

Straipsnyje kritiškai įvertinami Axelio Honnetho teoriniai darbai ir jo indėlis į šiuolaikinę kritinę teoriją, sociologinę analizę ir išsivadavimo politiką. Teksto pradžioje aptariamas Honnetho darbų santykis su pirmąja kritinės teorijos karta ir Jürgeno Habermaso komunikatyvaus veiksmo teorija. Vėliau pereinama prie Honnetho susidomėjimo ankstyvaisiais Hegelio darbais apie pripažinimą ir abipusio pripažinimo formas, kurios struktūruoja savivertės, savęs realizavimo, nepagarbos, moralinio vystymosi ir pasipriešinimo galimybes. Analizuodamas moralinio vystymosi standartus, leidžiančius įvertinti visuomeninį pripažinimą ir sykiu kovoti dėl jo, Honnethas kuria „formaliąją etinio gyvenimo koncepciją“. Joje jis bando suderinti komunitarinę etiką ir formalią Kanto moralės filosofiją ir sykiu pagrindžia savo paties normatyvinę laikyseną. Pabaigoje, trumpai pristačius Honnetho vėlyvuosius darbus apie sudaiktinimą ir pripažinimą, imamasi išsamios jo teorijos kritikos. Nors Honnetho pasiūlyta pripažinimo samprata išplečia kritinės teorijos perspektyvas, labiausiai kritikuotinas yra jo polinkis idealizuoti pripažinimo sąvoką, argumentuotos nepripažinimo koncepcijos stoka, ideologinio pripažinimo vaidmens ignoravimas ir abstrakti bei procedūrinė „formalios etinio gyvenimo koncepcijos“ prigimtis.