Straipsnyje aptariami socialinės ir kultūrinės atskirties ženklai Klaipėdos miesto pietinėje dalyje. Jų pažinimas ir identifikavimas remiasi išplėsta simetrinės antropologijos metodika, į pažinimo lauką integruojančia ne tik socialinius ir kultūrinius žmonių sąveikos elementus, bet taip pat nežmones ir institucijas. Pasirinktos vietovės atskirtis pirmiausia rekonstruojama analizuojant jos atotrūkio nuo prestižinių miesto dalių priežastis ir įvedant gamtinės įvairovės ignoravimo ir antropocentrinio kraštovaizdžio eikvojimo temą. Vėliau parodoma, kaip miesto renovacijos projektų kontekste skleidžiasi socialinė ir kultūrinė trintis tarp lietuvių ir rusakalbių Klaipėdos gyventojų. Vertinant kritinių erdvių „užpildymo“ praktikas, tokias kaip meno kūrinių eksponavimas viešose erdvėse, vaikų žaidimų aikštelių įrengimas ir erdvinių meno objektų dovanojimas miestui, parodoma, kaip jose užkoduojamas visuomenės ir jos institucijų santykis su menu ir menininkais.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.