Naujosios klasės diskursas ir jo poveikis diskusijoms apie intelektualų vaidmenį posovietinėse šalyse

Santrauka

Šis straipsnis siekia apžvelgti vieną iš pagrindinių Vakaruose plėtojamų diskursų, susijusių su intelektualais ir jų vaidmeniu šiuolaikinėse išsivysčiusiose visuomenėse, o taip pat apsvarstyti šio diskurso atgarsius posovietinėje sociologijoje. Šio diskurso ištakose - Bello ir Gouldnerio teorinės įžvalgos apie naujosios klasės atsiradimą keičiantis visuomenės poreikiams šiuolaikinių aukštųjų technologijų kontekste. Bellas pabrėžia vis didėjančią šios klasės įtaką ir galią, susijusią su monopolistiniu žinių ir sugebėjimų valdymu bei vyraujančiu šios klasės vaidmeniu, kuriant, platinant ir diegiant žinojimą. Tuo tarpu Goudneris, visiškai pritardamas tokios klasės spartaus formavimosi koncepcijai, gerokai praplečia diskursą teigdamas, kad šioji klasė nėra apolitiška, be to, ji turi dvejopą prigimtį: viena vertus, ji yra inovacijų šaltinis, tačiau, kita vertus, ji turi elitistinių kultūrinės buržuazijos bruožų gindama savo materialinius bei galios siekimo interesus. Naujosios klasės teorija apie vis didėjančią intelektualų bei techninės inteligentijos galią bei vaidmenį sulaukė plataus atgarsio tarp Vakarų mokslininkų. Vieni plėtojo ir gilino šias teorines įžvalgas, ypač pabrėždami vis stiprėjančią elitistinę naujosios klasės laikyseną, jos kosmopolitizmą, narcisizmą ir savi-izoliaciją nuo likusios visuomenės dalies (Lasch, Freedman, Pels). Kiti (Jakoby, Eva-Etzioni) atskleidžia naujus neigiamus šios klasės bruožus: konformizmą, priklausomybę nuo pajamų šaltinių, atitrūkimą nuo visuomeninės veiklos. Tačiau nemaža dalis tyrėjų (pvz., Flack, Goldfarb ir kiti) randa ir teigiamų tendencijų: pvz., didėjančią įtaką naujiems socialiniams judėjimams, pilietinei visuomenei bei demokratijos stiprinimui. Naujosios klasės diskursas rado stiprų atgarsį ir tarp posovietinių šalių sociologų, tiriančių inteligentijos ir intelektualų vaidmenį šiame regione. Daugelis jų įvairiai panaudoja ir praturtina šį diskursą: ieško panašumų, kritikuoja ar kelia hipotezes apie posovietinių intelektualų ateitį, turėdami mintyse, kad visuomenės raida gali priartėti prie išsivysčiusių demokratinių šalių situacijos. Nors vyrauja pesimistinės šios grupės nykimo ir vaidmens mažėjimo prognozės, naujosios klasės diskurso teorinės įžvalgos suteikia galimybes giliau pažvelgti į intelektualų prisitaikymo prie naujųjų sąlygų procesą ir jų savi-realizaciją kuriant pilietinę visuomenę.