Radikalios mikrosociologijos gairės

Santrauka

Istorinė sociologijos raida atskleidžia, kad šiai disciplinai nuo pradžios būdinga metodologinio pobūdžio įtampa, kuri pastaraisiais dešimtmečiais išryškėja kaip dualizmas, o kartais netgi vidinis antagonizmas. Dualizmo priežastis yra iš esmės skirtingų pažinimo būdų – pagrindžiamojo ir diskursyviojo – plėtra. Yra ir papildoma problema. Pažinimo būdų skirtumus dažnai lemia objekto skirtumai, siejami arba su socialinėmis makro (plačios apimties), arba su mikro (siauros apimties) struktūromis. Nepanašūs tyrimo objektai reikalauja ne tik skirtingų pažinimo būdų, bet ir skatina nagrinėti esminius jų skirtumus. Šių skirtumų savivoka skatina užduoti reflektyvų klausimą: kaip pažįstama socialinė tikrovė? Nors dažnai kalbama apie „empiriškai tikrinamus“ santykius tarp „tolimų“ (makro) ir „artimų“ (mikro) struktūrų, tačiau tai tebėra viena pagrindinių disciplinos mįslių. Tiek makro, tiek mikrostruktūrų tyrimai reikalauja skirtingų teorinių prielaidų, metodologinių principų ir metodinių procedūrų. Nors pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas įvairių kokybinių tyrimų programų „atgimimas“, tačiau rečiau aptariamos šio atgimimo šaknys. Čia įrodinėjama, kad mikrosociologija, kokybinių tyrimų pirmtakė, yra savita metodologinė socialinių mokslų programa, kuriai svarbu ne tiek procedūrinė tyrimo technika, kiek individualių tarpdalykinių įgūdžių visuma, leidžianti procedūriškai aprašyti ir interpretuoti svarstomus reiškinius. Mikrosociologams svarbu išsiaiškinti, kuriuos „parankinius metodus“ pasirenka socialinių grupių nariai, tvarkydami savo kasdienius reikalus. Kaip tik todėl svarbu suprasti, kaip patys žmonės apibrėžia reikšmes. Plačiau nagrinėjamas keblus metodinis reikalavimas – laikytis skeptiškos nuostatos, kuri vengia tiek išankstinių teorinių, tiek „visiems miesto taksistams žinomų“ naiviojo realizmo reikšmių.