Viduriniosios klasės diskursas postkomunistinėse visuomenėse

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos Vakarų teorijų panaudojimo problemos aiškinant socialinius ir kultūrinius pokyčius postkomunistinėse visuomenėse. Viena vertus, tokių teorijų panaudojimas yra grindžiamas šių visuomenių vystymosi link Vakarų išsivysčiusių postindustrinių visuomenių modelio tendencija, kita vertus, teigiama, kad dėl skirtingo konteksto, kuriame buvo sukurtos šios teorijos, jos vargu ar gali paaiškinti postkomunistinių visuomenių raidos savitumus. Vienas labiausiai diskutuojamų – viduriniosios klasės probleminis aspektas, kai dažnai kalbama apie viduriniosios klasės trūkumą ar silpnumą postkomunistinėse šalyse. Šis diskursas tampa ypač politizuotas, kai susiejami viduriniosios klasės vystymosi ir demokratijos stiprinimo veiksniai, teigiant, kad vidurinioji klasė yra būtina sąlyga stabiliai demokratijai sukurti. Todėl kyla klausimas, kiek viduriniosios klasės sąvoka gali paaiškinti pokyčių procesą šiose visuomenėse? Ar tai tik ‘atsilikimo’ metafora lyginant jas su išsivysčiusiomis Vakarų visuomenėmis? Straipsnyje yra argumentuojama, kad viduriniosios klasės susiejimas su stabilia demokratija kelia rūpesčių ir Vakarų teoretikams, nes dažnai tas stabilumas remiasi ne tiek demokratinės politinės sistemos palaikymu, kiek nenoru keisti esamą situaciją, siekiant apsaugoti savo ekonominius, statuso ar vartotojiškus interesus. Be to, toks susiejimas nepaaiškina ir šiuolaikinių industrinių visuomenių, kuriose vyrauja vidurinysis visuomenės sluoksnis, o taip pat polinkio į ksenofobiją, rasizmą ir kitus, su demokratija nederančius, reiškinius. Postkomunistinių šalių atveju, importuojant vakarietiškame kontekste suformuotą viduriniosios klasės sąvoką, susiduriama su akivaizdžiais sunkumais. Visų pirma ši sąvoka turi silpną aiškinamąją galią, nes empirinis viduriniosios klasės nebuvimo ar silpnumo konstatavimas nieko reikšmingo nepasako apie vykstančių procesų savitumus ar demokratijos vystymąsi. Be to, vyraujantis orientavimasis į vakarietiškus teorinius modelius remiasi tyrimų finansavimu (dažnai – Vakarų fondų) ir labai susiaurina tyrimų tematiką, kai lieka neaptartos daug svarbesnės visuomenės problemos. Negana to, tokios sąvokos, kaip ‘vidurinioji klasė’, ,vartotojiška visuomenė’ ar ‘pilietinė visuomenė’ tampa ne teorinėmis priemonėmis, padedančiomis aiškinti socialinę realybę, bet ideologiniais artefaktais, įteisinančiais ekonominius ar politinius interesus. Tokie negatyvūs Vakarų teorinių modelių taikymo skirtinguose kontekstuose aspektai įkvepia poreikį ieškoti labiau tinkamų teorinių prielaidų ir sąvokų, galinčių paaiškinti vykstančius pokyčius.