Santrauka
Viena populiariausių sutrikusio intelekto ir psichikos ligomis sergančių asmenų globos formų daugumoje buvusios Sovietų Sąjungos, Centrinės ir Rytų Europos valstybių yra stacionari1 globa didelėse įstaigose – psichoneurologiniuose pensionatuose. Šios įstaigos priklauso socialinės apsaugos sistemoms ir siekia socialinio darbo tikslų – integracijos, atskirties įveikimo, visapusiško klientų poreikių tenkinimo. Antra vertus, šio tipo įstaigas įvairūs mokslininkai vadina totalitarinėmis (Tobis 2000; 11) arba disciplinarinės visuomenės institucijomis (Foucault 1998; 247), kritikuodami dėl žmogaus teisių ir orumo pažeidimų. Šiame straipsnyje analizuojamos abi psichoneurologinių pensionatų veiklos perspektyvos, siekiant identifikuoti pagrindinę jų paskirtį: socialinių paslaugų teikimas, gyventojų integracija į visuomenę ar teisių, galimybių ir privatumo ribojimas, siekiant juos kuo labiau atskirti nuo likusios visuomenės dalies.