Dvi istorinio aiškinimo alternatyvos: Miroslavo Hrocho ir Czesławo Miłoszo tezės
Santrauka
XIX a. paskutiniojo ketvirčio socialinių ir kultūros procesų Lietuvoje interpretavimas duoda pagrindo teigti, kad sociologiniu požiūriu tautinio identiteto simbolinis konstravimas buvo sudėtinis reiškinys, susidedąs iš įvairių, vienas kitą papildančių, o kartais netgi prieštaringų, komponentų. Straipsnio autorius siekė keleto tikslų: 1) pasitelkus esamus istorinio aiškinimo ar literatūrinės įžvalgos pavyzdžius, svarstyti specifinių socialinių ir kultūros veiksnių sutapimą ankstyvuoju lietuvių tautinio sąjūdžio laikotarpiu; 2) aptarti santykį tarp kalbos veiksnio ir praktinio veiksmo, išnagrinėti lingvistinio identiteto raidos socialines priežastis; 3) tikslinti žodžių, vartojamų skirtinguose istorinio aiškinimo pavyzdžiuose, reikšmes. Šie trys aspektai vienas kitą papildo: straipsnyje nėra dalykų, kurių nebūtų aptikę ir įvardiję istorikai ir sociologai. Čia bandoma nauju žvilgsniu pažvelgti į turimus faktus pakartotinai interpretuojant aptariamo istorinio laiko socialinio veiksmo priežastis.
