Straipsnyje svarstomas tapatybės principo vaidmuo, konstituojant civilizacinius modelius. Mėginama parodyti monologišką ypatingų vakarietiškos ir balkaniškos civilizacinių tapatybių pobūdį, nulėmusį šių civilizacijų konfliktą Kosove. Principiniai Vakarų ir Balkanų civilizacijų skirtumai bei geopolitinis šių civilizacijų artumas sukūrė įtampą, išsikrovusią dramatiška kolizija. Pašalinti šią įtampą diskursyviomis priemonėmis buvo neįmanoma, nes nebūta bendro diskursyvaus pagrindo. Ketinimas suvokti ir įvertinti konfliktą reikalavo atsiriboti nuo tiesioginio susitapatinimo su viena ar kita agresyvia tapatybe. Postruktūralistinė tapatybės principo kritika, iškelianti alternatyvų “mąstymą, paremtą skirtumu”, suteikė teorinį pagrindą fenomenologinėms šio straipsnio įžvalgoms. Vakarų ir Balkanų civilizacijų susidūrimas aprašomas kaip neišvengiamas, jei išliekama Kitą pajungiančių tapatybių rėmuose. Deleuziška Michelio Tournier romano Penktadienis arba Ramiojo vandenyno limbai interpretacija pasiūlė plačią mąstymo, paremto realiu skirtumu, perspektyvą. Savito lietuvių kilmės amerikiečių mąstytojo Alphonso Lingio ir iškilaus lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio idėjos suteikė kryptis neprievartiniam dialogui, atveriančiam kitos, neagresyvios tapatybės konstituavimo erdvę.
