Postdemokratija: demokratinė mažuma prieš absenteizmą ar demokratinės daugumos imperatyvas?
Absenteizmo masto augimas lemia, kad dalyje demokratijų valdo, o dar daugiau demokratijų artėja prie tokio valdymo, kai valdančiąją mažumą – atstovus – išrenka visuomenės mažuma. Dabarties demokratijos transformacijoje esminiu laikytinas ne į neišvengiamą absenteizmą linkusių informuotų ir žinančių rinkėjų grąžinimas į politinių partijų, stambiojo kapitalo ir žiniasklaidos „didžiojo konsensuso“ kontroliuojamus politinius rinkimus, bet toks įgaliojimų spręsti viešąsias problemas delegavimo diversifikavimas, kuris leistų susidaryti ir atpažinti demokratinę daugumą ne tik politinių rinkimų būdu. Galima tai vadinti postdemokratija, o dar geriau - bifurkacijos tašku, kai nežinia kokia linkme gali pasukti procesas. Augant absenteizmo mastui modeliuojamas būtinų demokratijai politinio dalyvavimo ir visuomenės daugumos akcentų perkėlimas iš politics fazės į policy fazę. Tai – permanentinio siekio ieškoti atstovaujamosios ir tiesioginės demokratijos dermės atvejis. Pasitelkiant modernias informacines komunikacines technologijas reikia išmokti kiekybiškai nustatyti piliečių, dalyvaujančių viešajame gyvenime kitais būdais ir savarankiškiau nei politiniuose rinkimuose, konkrečių viešųjų problemų sprendimo preferencijas – neodaugumą. Kiek to padaryti nemokame, tiek galima dedemokratizacija. Demokratinė mažuma anksčiau ar vėliau išsigimsta.