Žmonių santykiai XVIII amžiaus baladėse: ribų nustatymas, ideologija, vaizduotė

Santrauka

Didžiuosiuose baladžių rinkiniuose XVIII a. Anglijos medžiaga nėra labai gausi, tačiau tuo laikotarpiu būta nemažai spausdintų baladžių, atspindinčių plačią žmonių santykių skalę: sutuoktinių ir šeimos narių bendravimą, romantiškus ir seksualinius ryšius. Antai baladė „Nortamptonšyro tragedija“ pasakoja apie meilę, išdavystę, nužudymą ir kerštą, o jos veikėjai – aukštuomenės nariai. Didžioji dalis išlikusių liudijimų apie tai, kaip tuo metu baladės buvo suvokiamos ir vertinamos, randami autobiografiniuose iš darbininkų klasės kilusių žmonių pasakojimuose, pavyzdžiui, Thomaso Holcrofto, Williamo Giffordo ar Samuelio Bamfordo. Sunku įsivaizduoti, kad toks kūrinys, kaip „Nortamptonšyro tragedija“, galėjo perteikti visuomeninę ir ekonominę padėtį ar šeimos narių ir įsimylėjėlių santykius, tiesiogiai susijusius su baladės klausytojais, kuriuos daugiausia sudarė viduriniosios klasės ir darbininkų atstovai.
Vis dėlto nemažai tyrėjų teigia, kad tokios baladės sudarė galimybę nustatyti tikrų gyvenimiškų santykių ribas (Christopheris Marshas), kad jos įkūnijo vyraujančią patriarchalinę to meto ideologiją (Vicas Gammonas) arba leido klausytojams įsivaizduoti situacijas, esančias anapus kasdienės jų patirties ribų (Jonathanas Rose’as). Straipsnyje aptariama nemažai skirtingų baladžių, kurių veikėjai yra tiek didikai, tiek viduriniosios klasės atstovai ir kurių dėmesio centre yra šeimos priešiškumas įsimylėjėliams, paprastai grindžiamas socialinėmis ir ekonominėmis priežastimis („Nortamptonšyro tragedija“, „Kruvinojo sodininko žiaurumas“), ponų, ponių ir jų tarnų santykiai („Garsusis tarnų gėlės žiedas“, „Somerseto girlianda, arba Tarnas, priverstas tapti savo ponios mokiniu“, „Tragiška baladė, arba Ponia, pamilusi savo tarną“, „Įsimylėjęs tarnas“), mylimųjų nužudymas, dažniausiai susijęs su ikivedybiniu nėštumu („Berkšyro tragedija“ ir „Kento tragedija“), romantiški bei egzotiški nuotykiai („Madlena, Bristolio pirklio duktė“, „Romėnų labdara, sektinas dorybingos moters, išmaitinusios tėvą savo pienu, pavyzdys“) ar atsitiktiniai lytiniai santykiai („Gražioji mergelė iš Vakarų, išmainiusi skaistybę į aukštą skrybėlę“).
Apskritai šios baladės nėra perdėm realistinės. Jose veikiau vaizduojami santykiai, balansuojantys ties socialiai priimtino elgesio riba, kurie savotiškai įrėmina tikrus, XVIII a. įprastus visuomenei santykius – tarp tėvų ir vaikų, tarnų ir šeimininkų, mylimųjų, sužadėtinių ir atsitiktinių seksualinių partnerių. Dainų tekstuose vaizduojami ir tikri socialiniai santykiai, tačiau tai daroma taip, kad jų neįmanoma išskaityti atsietai nuo išorinės aplinkos. O to meto baladžių klausytojai, priešingai, bent jau iš principo galėjo mėginti vaizduotėje prisitaikyti įvairius jose piešiamų veikėjų paveikslus ir išbandyti juos savo kasdieniame, tikrame gyvenime bei ideologinėje aplinkoje, formuojančioje juos supantį pasaulį. Baladės suteikdavo paprastiems žmonėms, W. Giffordo žodžiais tariant, gana pikantiškų žinių apie anapus jų kasdienybės ribų esantį gyvenimą.