Bėga šunelis bandos ganyti... Apie estų vaikų dainų kontekstualizavimą

Santrauka

Masinis, XIX a. pabaigoje visą šalį apėmęs tautosakos rinkimo sąjūdis Estijoje iki šiol laikomas labai svarbiu ir sėkmingu. Šio sąjūdžio vaisius – apie 200 tūkstančių rankraštinių puslapių – tapo estų kultūrinio identiteto ir tautinės nepriklausomybės pamatu, o jame dalyvavę tautosakos rinkėjai pelnė garbingų sąmonėjančios tautos atstovų vardą.
Tačiau išsamūs ir gausūs vaikų dainų rinkiniai, maždaug puse šimtmečio vėliau sukaupti Walterio Andersono ir jo talkininkų, turėjo nevienareikšmį poveikį. Pirmiausia, didžiulę jų gausą lėmė aktyvus ir entuziastingas mokytojų, mokinių ir studentų įsitraukimas į šių dainų rinkimą. Įvadinių viešųjų ryšių kampanijų organizavimas, per žiniasklaidos priemones platinant dainų rinkimo instrukcijas ir iš anksto parengtas anketas, davė milžinišką kiekį beveik vienodų atsakymų. Didelis užrašymų skaičius, anksčiau laikytas metodologiškai būtinu, pasirodė besąs rimta kliūtis kokybinei tekstų analizei, nekalbant jau apie mokslinį jų klasifikavimą, rengimą ir leidybą. Antra, ši rezultatyvi kampanija nepašalino išankstinių neigiamų nuostatų vaikų dainų atžvilgiu, nes surinktos medžiagos autentiškumas ir jos užrašymo metodai kėlė daug abejonių. Dainas rinkę mokiniai buvo įtariami ir kaltinami tarpusavio nusirašinėjimu, tautosakos nurašymu iš knygų, prasimanymais ir pan.
Tautosakos rinkimo vadovų talkininkai turėjo nevienodų priežasčių bendradarbiauti: juos motyvuoti galėjo noras priklausyti bendruomenei ir pelnyti visuotinę pagarbą, įgyvendinti savo kūrybines ambicijas, saviraiškos galimybė ir kt. Pasigilinus į XX a. rinkėjo Priidu Tammepuu (Friedricho Eichenbaumo) laiškus ir autobiografinius tekstus matyti, kad jį skatino didžiulis domėjimasis praeitimi, noras įgyti aukštąjį išsilavinimą ir tam tikras pareigos jausmas. Nors estų vaikų dainų rinkimas pasirodė kaip reta rezultatyvus, surinkta medžiaga folkloristų buvo nuvertinta ir iš esmės marginalizuota. Pirmoji priežastis – tam tikras šio žanro banalumas, antroji – ši tautosaka laikyta neautentiška, be to, matoma akivaizdi literatūrinė įtaka tokių užrašymų atsiradimui. Tačiau didžiausia vaikų dainų rinkimo problema yra ta, kad šios kampanijos rezultatai aukštyn kojomis verčia „įprastą“ (Zipfo) sampratą apie folklorinių tekstų pasiskirstymą. Antai vienas runų dainų pavyzdys iš Lajusės parapijos aiškiai rodo, kad daugumą dainų tipų dėsningai sudaro vos vienas ar du variantai, tuo tarpu vaikų dainų atveju, priešingai, esama daugybės dainų „supertipų“, kurie turi gausybę variantų, o tipų su vos keliais variantais randama labai nedaug.
Vis dėlto, nors archyvarų, tyrėjų ir leidėjų, dirbančių su vaikų dainomis, laukia daugybė rimtų sunkumų, mes neturėtume visiškai atmesti šių rinkinių. Labai daug galimybių teikia vaikų dainų duomenų bazių kūrimas ir viešinimas. (Beje, skaitmeninių ir tarpdisciplininių metodų taikymas čia duoda labai įdomių ir vertingų rezultatų.) Vaikų dainų rinkiniai vien dėl savo gausumo gali reikšmingai papildyti atskirų vietovių apgyvendinimo istoriją, o tokio pobūdžio klodų atvėrimas visuomenei būtų labai naudingas kraštotyros ir genealogijos tyrimams. Visa tai savo ruožtu sustiprintų vietos bendruomenių tapatumą. O santykio tarp mokinių užrašymų ir literatūrinių tekstų tyrimai gali suteikti vertingų žinių apie žodinės ir rašytinės kultūros tarpusavio sąveikas, literatūrinių tekstų paplitimą ir variacijas žodinėje tradicijoje.