Žmogaus prigimties sampratos ankstyvojoje keltų tradicijoje: paukščio figūros reikšmė

Santrauka

Straipsnyje keliami su dualistine žmogaus samprata susiję klausimai. Straipsnio tikslas – patikrinti, ar dualistinė žmogaus prigimties samprata taikytina keltų tradicijoje. Tyrime remiamasi indoeuropiečių kalbotyros duomenimis, senosiomis airių ir valų legendomis, taip pat herojinio epo epizodais; atsižvelgiama į kylančius metodologinius iššūkius – tiesioginių duomenų stoką, galimą duomenų iškraipymą tiek juos užrašant, tiek interpretuojant dėl skirtingų kultūrinių aplinkų ir tradicijų.
Daugiausia dėmesio skiriama sielos ir kūno santykiui aptarti. Pastebima, kad dualistinė žmogaus samprata, itin būdinga krikščioniškajai kultūrai, ikikrikščioniškuose šaltiniuose ne tokia akivaizdi. Tiek Senojo Testamento aiškintojai, tiek senovės graikų filosofai pateikia gana įvairių požiūrių spektrą, pradedant sielos ir kūno vienove, galimybe sielai reinkarnuotis ir baigiant sielos kaip savarankiškos esybės samprata. Pažymėtina, kad net ir apytikriai tuo pačiu laikotarpiu ar toje pačioje kultūroje atsiradusiose teorijose nėra vieno bendro požiūrio į žmogaus prigimtį, tad rizikinga taikyti vieną formuluotę kitoms kultūroms.
Remiantis indoeuropiečių kalbotyros duomenimis, daroma išvada, kad ankstyvaisiais kultūros gyvavimo laikotarpiais vyravo kompleksinė kūno samprata: kūnas suvoktas kaip sudarytas iš dalių ir organų, galintis patirti ar spinduliuoti karštį, šaltį, būti negyvas ir pan. Nematerialioji žmogaus dalis, užtikrinanti gyvybę, kompleksiškumu nepasižymi. Ji dažnai tapatinama su kvėpavimu ir manoma, kad po mirties ji išsisklaido nepalikdama jokių pėdsakų; skirties tarp racionalios ar emocinės būsenos, kaip sielos dalių, nėra. Vėlesniais kultūros raidos etapais jau pastebima didesnė nematerialiosios žmogaus dalies įvairovė, ypač susijusi su kognityvinius gebėjimus nusakančiomis sąvokomis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šios sąvokos atspindi žmogaus kaip esybės, o ne jo sielos, t. y. nematerialiosios dalies, kompleksiškumą.
Straipsnyje taip pat tikrinama mokslininkų iškelta hipotezė, kad paukštis keltų kultūroje gali simbolizuoti iš kūno išlaisvintą sielą, todėl daugiau dėmesio skiriama paukščio figūros ir žmogaus tarpusavio koreliacijai, ypač atsižvelgiant į mirtį ar į mirtį panašias būsenas apibūdinančias situacijas. Išskirti trys paukščio veikimo mechanizmai: pasivertimas paukščiu, t. y. kūno formos keitimas išlaikant dvasinę tapatybę; instrumentinis veikimas, t. y. kai paukštis veikia kaip miegą sukeliantis ar jėgas atimantis instrumentas galingesnės anapusinio pasaulio būtybės rankose arba kaip komunikacijos priemonė; savarankiškas paukščio veikimas, keliantis grėsmę dėl savo grobuoniško pobūdžio ir aptinkamas visuose su karine veikla susijusių herojų gyvenimo etapuose.
Tyrimas parodė, kad keltų kultūroje paukštį laikyti sielos simboliu nėra pagrindo. Atmestinos ir metempsichozės ar paukščio kaip psichopompo funkciją atliekančios būtybės teorijos. Sąveika tarp žmogaus ir paukščio nerodo ir dualistinę sampratą galinčių patvirtinti ryšių.