Straipsnyje pristatoma nauja Lietuvos šventviečių tyrimo perspektyva, paremta fenomenologine prieiga. Dėmesys sutelkiamas ne į archeologinius, istorinius duomenis, bet į žmonių pasakojimus. Tokiu būdu siekiama atskleisti tautosakos tekstuose išliekantį asmens santykį su vieta. Šiam tikslui pasitelkti du skirtingi atvejai: Bronislavos Kučinskienės papasakotos istorijos apie Šatrijos kalną ir raganas bei Kazimiero ir Stasės Sereckių pasakojimai apie Platelių ežerą. Kalnas ir ežeras šiuo atveju tampa pasakojimų vietomis – tai terminas, išplečiantis šventvietės sąvoką už religinio konteksto ribų.