Lietuvių liaudies pasakos „Antimi pavirtusi sesuo“ populiarumo fenomenas
Straipsniai
Jūratė Šlekonytė
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Publikuota 2019-06-01
https://doi.org/10.51554/TD.2019.28428
PDF

Reikšminiai žodžiai

chrestomatija
neoromantizmas
pasaka „Sigutė“
pjesė
rašto kultūra

Kaip cituoti

Šlekonytė, J. (2019) “Lietuvių liaudies pasakos „Antimi pavirtusi sesuo“ populiarumo fenomenas”, Tautosakos darbai, 57, pp. 76–99. doi:10.51554/TD.2019.28428.

Santrauka

Pasaka „Antimi pavirtusi sesuo“ (AT 452C*), paprastai žinoma „Sigutės“ pavadinimu, visuotinai laikoma populiariu naratyvu. Ji skelbiama tiek akademiniuose, tiek plačiajai visuomenei skirtuose leidiniuose. Tačiau Lietuvių pasakojamosios tautosakos kartotekoje šios pasakos randame tik septyniolika variantų ir penkis fragmentus, užfiksuotus iš žodinės tradicijos.
Pasitelkiant konteksto analizę, straipsnyje nagrinėjama, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kaip ši pasaka virto populiariu naratyvu. Pirmasis pasaką apie Sigutę XIX a. antrojoje pusėje paskelbė Eduardas Volteris, pateikdamas ją kaip lietuvių kalbos tarmės pavyzdį. Šis variantas po spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis panaikinimo buvo perspausdintas vaikams skirtame pasakų rinkinėlyje ir paplito po mokyklinius leidinius. Pasakos siužetą savo kūryboje ėmė naudoti neoromantikai – Vydūnas, Salomėja Nėris ir kt. Sovietmečiu „Sigutė“ imta tiražuoti populiariais pasakų rinkinukais, garso įrašais, pagal jos siužetą rašytos ir statytos pjesės vaikams, – taip pasaka įsitvirtino ir populiariojoje kultūroje.

PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.