Santykio su praeitimi bruožai autobiografiniuose pokario vilniečių pasakojimuose

Santrauka

Per pastaruosius tris dešimtmečius po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų posovietinių visuomenių, yra pastebimas padidėjęs susidomėjimas praeitimi, kuris paskatino naujas praeities interpretavimo bei įamžinimo formas, nukreiptas į anksčiau draustus, ignoruotus ar užmirštus istorinius faktus ir asmenines patirtis. Savaime suprantama, kad svarbiausias šiuo aspektu ir labiausiai permąstymo yra reikalingas sovietmetis.
Straipsnyje, remiantis mokslo tiriamojo projekto ,,Individualaus modernėjimo siužetai pirmosios kartos miestiečių autobiografiniuose pasakojimuose (pokario Vilnius)“ metu sukauptais žodiniais autobiografiniais pasakojimais, taip pat memuarinio pobūdžio knygomis ir kitais mažesnės apimties šaltiniais, siekiama pasigilinti į skirtingos etninės kilmės (lietuvių, žydų, lenkų) ir skirtingo likimo žmonių gyvenimo istorijas, kuriose atsiskleidžia jų požiūris į Vilnių kaip į gimtąjį miestą ir jo sovietinę praeitį, išryškėja, kaip yra traktuojami skirtingi Vilniaus istorijos laikotarpiai ir kurie iš jų tapo žmonių savasties dalimi ir savivokos pamatu sovietinės okupacijos metais. Rašytuose atsiminimuose ir žodžiu perteikiamuose autobiografiniuose pasakojimuose neretai labai ryškus yra nostalgijos aspektas, kuris vienu metu reiškiasi ir kaip specifinė asmens atminties ypatybė, ir kaip vaizdingo praeities perkūrimo būdas.