Willie Mathiesonas ir pirminė tradicinių dainų auditorija

Santrauka

Straipsnyje analizuojama šiaurrytinės Škotijos dainininko Willie Mathiesono (1879–1958) dainų tekstūra, ypač daug dėmesio skiriant didelės apimties jo dainų sąsiuviniams, kauptiems per visą gyvenimą. Autorius kvestionuoja skirtį, suponuojamą tokių apibūdinimų kaip „klausytojai“ ir „atlikimas“. Mathiesonas pats surinko savo dainas ir surašė į tris storus odinius aplankus; taip pat jas užrašinėjo Amerikos mokslininkas ir dainų rinkėjas Jamesas Madisonas Carpenteris ir škotų folkloristas Hamishas Hendersonas. Mathiesono repertuarą iš viso sudaro 650 kūrinių, įskaitant balades, lyrines dainas, eilėraščius, taip pat yra pluoštas patarlių, mįslių ir kitokių smulkiųjų žanrų.
Lauko tyrimai dažniausiai tėra trumpa akimirka laiko tėkmėje, tačiau mūsų turimas diachroninis Mathiesono tradicinės kultūros išmanymo aprašas teikia įstabią galimybę pažvelgti į tradicijos gelmes, fiksuotas per maždaug aštuoniasdešimt procentų jo gyvenimo. Ilgesnis laiko tarpas leidžia mokslininkams išanalizuoti dainos esmę – tą dvasinę sampratą, įkūnijamą daugybės atskirų variantų.
Mathiesonas vienuolikos metų metė mokyklą ir paskui visą gyvenimą dirbo įvairiose šiaurrytinės Škotijos vietose, niekur iš šio regiono neišvykdamas ligi tol, kol jam teko kartu su Hendersonu keliauti į Edinburgą prižiūrėti, kaip perrašomi rankraštiniai jo dainų sąsiuviniai. Samdinio gyvenimas, kai tenka nuolat kraustytis iš vieno ūkio į kitą ir tolydžio susidurti su naujais žmonėmis, puikiai tiko mokytis dainų ir jas rinkti.
Medžiagą savo užrašams jis sėmė iš daugybės šaltinių: iš giminių, iš savo žmonos, iš draugų, kitų ūkio darbininkų, spaudos, kai kurių laiškų. Mathiesonas buvo atsidavęs ir kruopštus tautosakos rinkėjas: kartais per kokį susitikimą užtikęs dainą, jis tikslindavo duomenis susirašinėdamas arba net tolokai nukeliaudavo, kad išgirstų ir į savo rinkinius įtrauktų naują dainą. Negana to, jis ir pats kūrė dainas, kai kurios jų – labai asmeniško pobūdžio. Jis retai dainuodavo klausytojams, tad net kai kurie jo vaikaičiai nė neįtarė, kad senelis taip domisi dainomis.
Pašaliečiai rinkėjai pirmąkart Mathiesono dainomis susidomėjo 1930 m. (tai buvo Carpenteris), paskui, nuo 1951 metų, jas ėmėsi užrašinėti Hendersonas. Carpenteris dainas fiksavo voleliuose ir užrašydavo spausdinimo mašinėle, o Hendersonas jau naudojo juostinį magnetofoną. Mathiesono sąsiuvinių nuorašai saugomi Edinburgo universiteto Škotijos studijų mokyklos archyve, o Carpenterio medžiaga – Kongreso bibliotekoje Vašingtone, JAV. Neseniai Vaughano Williamso memorialinės bibliotekos pastangomis ji tapo prieinama ir internetu. Hendersono medžiaga taip pat saugoma Škotijos studijų mokykloje, o daugelį įrašų
galima rasti tinklalapyje Tobar an Dualchais.
Mathiesonas puikiai išmanė svarbiausius dalykus, kaip antai – varijavimą ir daugialypumą. Jis užrašydavo skirtingus dainų tekstų ir melodijų variantus, taip pat fiksavo istorines dainų gyvavimo aplinkybes ir įvairius su jomis susijusius tikroviškus nutikimus.