Folkloristika Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940): istorijos metmenys

Santrauka

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi sovietinė Lietuvos okupacija ne vienam dešimtmečiui nulėmė folkloro tyrimų linkmę, nepalikdama galimybės ne tik tęsti nepriklausomoje Lietuvoje pradėtus tautosakos darbus, bet ir pažinti neideologizuotą ano meto folkloristikos istoriją be nutylėjimų, dviprasmiškų formuluočių. Todėl prieš 80 metų prasidėjusi Lietuvių tautosakos archyvo istorija paakino grįžtelėti atgal ir pakalbėti ne tik apie jo įsteigimą ir veiklą, bet apskritai apie folkloristiką nepriklausomoje Lietuvoje. Straipsnyje, pasitelkus įvairiuose archyvuose ir rankraštynuose išsibarsčiusius dokumentus, periodikoje skelbtas to meto dvasią pajusti leidžiančias publikacijas, ne vienu atveju išaugdavusias į diskusijas, siekiama išryškinti lietuvių folkloristikos, tuomet dar tik brendusios ir besiformavusios kaip savarankiška disciplina, istorijos kontūrus. Sujungiant įvairiuose šaltiniuose dažnai atsietai pateikiamą pabirą informaciją ir papildant ją iki šiol neskelbtais archyviniais duomenimis, aptariama, kokia buvo kultūrinė, akademinė, politinė terpė atsirasti centralizuotoms tautosakos institucijoms (Tautosakos komisijai, Komisijai tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti, Lietuvių tautosakos archyvui), taip pat – kokie uždaviniai joms kelti ir kaip pavyko juos įgyvendinti. Bandant į nuoseklią grandinę sudėlioti atskirus faktus, tenka gręžtis ir į asmeninius prie lietuvių folkloristikos ištakų stovėjusių literatų ir folkloristų santykius, atspindinčius galbūt ne sovietmečiu akcentuotas asmenines ambicijas, o daug platesnes ano meto kultūrines tendencijas.